Klausimai

Turi klausimą? Nelauk, kol atsakymas ateis savaime (nes šitokie atsakymai dažniausiai paklysta kažkur pakeliui), drąsiai teiraukis komentaruose – pažadam atsakyt kiek sugebam tiksliau, išsamiau ir greičiau.

430 minčių apie „Klausimai

  1. Sveiki gyvi,
    sergu nervine bulimija jau 2 metus, šiuo metu esu sveikimo procese, per pusę metų buvo tik trys paslydimai, tačiau niekaip negaliu nustoti skaičiuoti kalorijų ir sverti maisto. Tai labai vargina, turiu vsc planelį, tačiau jis man pabodo. Gal kartais kas turit kokių patarimų?tai labai erzina, o neskaičiuoti nebemoku. Labai ačiū!!!:)

  2. Labas, Justina.
    Labai smagu, kad sugebi taip šauniai laikytis (nes viso labo 3 paslydimai – tikrai labai labai mažai). Pusė metų reguliarios mitybos yra maždaug tiek, kiek reikia, jog atgautum alkio ir sotumo jausmus, todėl jau visai laikas būtų po truputį imti jais pasikliaut. Pirmiausiai siūlyčiau rasti būdą atimti iš savęs svarstykles: išmesti, jei negaila, duoti kam nors pagloboti ar pan. – esu tikra, ką nors tikrai gali sugalvoti. Bent jau man šitai buvo pirmas žingsnis link to, kad žiūrėdama į lėkštę dabar matau maistą, o ne skaičius. Tuomet pamažu atsisakyk etikečių tyrinėjimo (nes juk dabar labai maga rinktis tai, kas turi mažiau kalorijų, o ne tai, kas yra skaniau). Šitaip mažais žingsneliais, po truputį atsisakydama kokio nors būdo išmatuoti, sužinodama mažesnį kiekį informacijos apie suvartotas kalorijas ir matydama, kad dėl to pasaulis nesugriūva ir išvis nieko nenutinka, pamatysi, kad visi tie skaičiukai – bereikalingas smegenų varginimas. :)
    Žinau, baisu, kad valgysi per daug ar per mažai, bet tavo organizmas tau pats padiktuoja, reikia jam dar ar ne, o po pusės metų mitybos pagal planelį tu jau tikrai žinai, koks jausmas skrandy turi būt suvalgius tinkamus pietus.
    Jei vis tiek savimi abejoji, išsirink žmogų iš savo namiškių ar aplinkos, kuris, tavo galva, valgo teisingai, ir stebėk, kokio dydžio porciją jis įsideda, pvz, blynų. Šitaip bus lengviau orientuotis. O tu dabar maitiniesi griežtai pagal VSC planelį? Kiek jį paįvairinti sau jau esi leidusi? Kuo daugiau žinosiu, tuo lengviau bus patart. :)

    Bet, man rodos, svarbiausia čia – darbas su savimi. Neleisti sau skaičiuoti, t.y., kai smegenyse automatiškai pradeda sumuotis pusryčiai su pietumis greitai nukreipti mintis kitur, ką nors paskaityti, su kuo nors pakalbėti. Ir nereikia norėt iš savęs greito rezultato – ne per vieną dieną visus skaičiavimus išmokai ir galvon įsikalei, ne per dieną ir atsikratysi. Bet kad šitai padarysi laikui bėgant – nė neabejoju. :)

  3. Labai ačiū už atsakymą:). Tikrai, pirmas žingsnis bus išmesti svarstykles lauk, mat tame ir esmė, kad valgau, bet pati nelabai suprantu ar noriu ar ne per tuos skaičius, tikrai labai kliudo visą sveikimo procesą. Be to, tos svarstyklės tokios simbolinės, tarsi simbolis ligos ir tai paleist sunku. Vat kiek visko sudėta į svarstykles:D. Aš pažodžiui nesilaikau planelio, daugiau valgau tai ką gaminuosi, nes gamint mėgstu:), dėl to sudėtinga žinoti kokią porciją valgyti, tad tenka skaičiuot kalorijas. ir šiaip dar viena probelėmėlė yra tame, kad viskas apsisuko aplinkui, kaip seniau buvo labai baisu per daug valgyti, tai dabar baisu, kad valgau nepakankamai maistingą maistą, reikia ir baltymų ir riebalų ir daržovių tiek ir tiek pagal piramidę, kažkaip į kitą pusę perėjau:D. Ojoj, bet pirmiausia reikės nuo svarstyklių pradėt, dar šiandien pro balkoną išmesiu, vis tik 12 aukštas:D

    • Am. Būk atsargi. Tas valgymas pagal piramidę, riebalų, baltymų sekimas ir t.t. gali labai greitai virsti kita priemone kontroliuot mitybą. O mums šito nereikia. Organizmas žino pats, kada, kiek ir ko jam reikia, telieka išdrįst jo klausytis ir duoti tai, ko prašo. Negalvojant apie skaičiukus, piramides ir etc. Kalorijų skaičiuoti tau nei galima, nei reikia. Bandyk sekti, kada pasijunti soti – čia yra geriausias rodiklis, kiek tau vienokio ar kitokio maisto reikėjo. Nepasikuklink įsidėti dar, jei jauti, kad trūksta, arba palikti ko nors lėkštėje, jei skrandis sako, kad gana. Nebijok savęs, jei nori kaloringo ir/ar ‘nesveiko’ maisto, valgyk atkakliai ignoruodama mintis apie gaunamas kalorijas. Ir lygiai taip pat nebijok savęs, jei nori valgyti tik daržoves, kruopas ir vaisius sykiais – leisk sau tai. Tu jau esi tame sveikimo etape, kai gali pradėt mokytis valgyt intuityviai – to ir siek. :)
      Sėkmės.

  4. Labas, o man iškilo klausimas dėl saldumynų, jau 122 dienas esu sveikimo kelyje, esu anoreksikė ir labai mėgstu saldumynus, dažnai norisi keisti maistą į juos, bet to nedarau, tiesiog su jais labai sudėtinga, nes niekada jų neatsisakau, kiek maždaug per diena ar per kelias Jūs suvalgot saldumynų ir kokių? :)

    • Sveika, Egle,

      Puiku, jog nekeiti rimto maisto į saldumynus ir ne(be)neigi potraukio saldumynams. :)
      Jų atsisakyti ir nereikia. Maistas atlieka dvi funkcijas: energijos šaltinio ir malonumo. Šito negalima pamiršt ir saldumynų valgyk kasdien, jei tik širdelė geidžia, per daug nesukdama galvos, kiek ir kokių jų galima.
      Asmeniškai aš bent 1-2 valgymus iš tų penkių pagal planelį turiu saldžius – košės, varškės/kruopų apkepai, blynai, varškėčiai – viską valgau su saldžiais priedais, jogurtai, sūreliai, saldūs vaisiai – užkandžiams. Tai dalinai patenkina saldumynų poreikį, tačiau nebeįsivaizduoju dienos be juostelės šokolado, poros saldainių, sausainių ar dar beleko po kurio nors iš valgymų ar tiesiog šiaip. :) O kiek ir kokių saldumynų tu suvalgai dabar ir kodėl tau tai kelia nerimą?

      • Sūrelis yra dažni mano naktipiečiai, saldi košė viuomet pusryčiai, o jogurtas prie pavakarių, bet to saldumynais nelaikau, šiaip mėgstu pieniškus ledinukus, jų suvalgau bent 1per diena, ar kokį “Raffaello” saldainį, tai man ne bėda. jaučiuos kartais lyg priklausoma nuo šokolado, tarkim šnd suvalgiau ir “Twix’ą” ir “Kinder bueno” batonelius, vis kokį vieną ar du per dieną suvalgau ir mąstau ar ne per daug sau leidžiu, ar tai nėra blogai, šiaip sunku išsirinkt, kai užsimanau saldžiai, tada įsijungia “kcal” skaičiuoklė galvoje ir dažniausiai imu “Milky way”.. Vis mąstau ar man to reik, būna smarkiai sudvejoju, gailiuosi, bet atleidžiu sau ir išbūnu su tuo. Nežinau kada laikyti, kad jau per daug, nes vis gi tai ne maistas :).

  5. Puiku, kad nelaikai, nes tai ir nėra saldumynai, tik, sakau, gal taip galima kiek apramint saldžiamėgišką dūšią. :)

    Tavo suvalgomi kiekiai, mano akimis, tikrai neturėtų sukelti nerimo. Kitas klausimas – kodėl tu taip bijai, jog leisi sau per daug? Ką reiškia leisti-sau-per-daug? Per daug malonumo valgant šokoladą? Ar tave neramina tai, kad tu negali atsispirti potraukiui valgyti šokoladą, t.y., baisu, kad ilgainiui maistas ims tave kontroliuoti, o ne tu jį? Taip nebus, galiu nuraminti. Su viena sąlyga. Jei iš tikrųjų pradėsi sau leisti, jei nestversi to, kuris turi mažiau kalorijų, vietoj to, kurio tikrai nori. Antsvorio neturi, todėl tau nereikia kažkaip savęs riboti, rimto maisto į saldumynus nekeiti, suvalgai jų tinkamus kiekius – fizine prasme viskas gerai. :)

    • Nežinau, turbut perdaug, kaip sakai ir reiškia, man tą užburtą ratą, nes viskas prasidėjo nuo VS-persivalgymo, poto bulimija, o galiausiai anoreksija. Bijau vėl to paties ;] Bet dabar bent jau žinau, kas yra normalus, o kas ligotas gyvenimas. :)

      • Todėl neleisi sau atsidurti ten pat, tiesa? Ir nepamirši, kad maistas yra ne tik kuras kūnui, bet ir malonumas, neignoruosi to, kad tu nori gauti malonumą tokiu būdu ir toliau normaliai gyvensi, ok? :)

  6. Sveiki,
    aš dar su vienu klausimu…gyriaus kaip gerai sveikstu ir atkritau,o atkirtau, nes buvo labai prasta diena su labai daug neigiamų žmonių susidūriau ir vėl pradėjau galvoti, kad čia aš bloga, kad mane turi teisę stumdyti, žodžiu tokia ir anokia…pati blogiausia iš visų. Tai klausimas butu kaip jus susidorojat su tokiomis mintimis?nes tai labai kerta per saviverte…ačiū.

    • Pati puikiai žinai, kad paveikti be atkryčių neįmonama. Todėl nepanikuok ir jokiu būdu savęs negraužk, nes tai nieko nekeičia, tik kerta ir per taip nekokią emocinę būklę. Sutariam, kad po kiekvieno atkryčio bent jau pabandysi šitaip, ok?

      Visiems pasitaiko prastų dienų, pati žinai. Bet argi dėl to, žmogau, blogu tampi, jei dar vakar viskas su tavimi buvo gerai? Irgi žinai, kad ne. Juolab, pati įvardyji, kad susidūrei su neigiamais žmonėmis. Vadinasi, problema buvo ne tavy, tik tu neleidi sau tuo iki galo patikėt. Kaip su tuo tvarkytis? Jei tau pasaulis bando parodyt, kad kažkas su tavim negerai, remkis į žmones, kurie žino, kokia esi iš tikrųjų, t.y., tuos iš kurių visada sulauki palaikymo, jie pakelia nuotaiką, su kuriais tiesiog jautiesi geria ir patogiai. Ir kiekvieną kartą, kai jauti, jog diena prasta ir kad gali baigtis negerai, ieškok būdo su tais žmonėmis pabendraut – labai padės su neigiamu savęs vertinimu susitvarkyt ir vėl pasijust šaunia.

      Jei tokio žmogaus po ranka nėra, susigalvok alternatyvių veiklų sąrašėlį, na, priklausomai nuo to, kas tau patinka ir tave ramina. Kai man užeina nerimo paūmėjimai ir mintys, kokia aš nepavykus, einu siurbt kilimo, pasivaikščiot ar fotografuot. Žinoma, mintys taip viens-du neišgaruoja, tačiau galva prašviesėja ir galiu leistis į objektyvesnią diskusiją su savimi, pavykus aš ar ne.

      Žmonėms, kurių savivertė menka, naudinga turėt juodu ant balto surašytus savo pasiekimus ir dalykus, už kuriuos vertina kiti žmonės. Pabandyk susimeistrauti tokį sąrašą – baisiai geras argumentas toj diskusijoj. Po to analizuok situacijas ir pasistenk su kuo nors pasikalbėt apie tai, kas privertė tave blogai pasijusti. Arba užrašyk visa tai (netgi gali parašyt čia arba laišką man, kai tau negera). Tuomet lengviau pažiūrėti į situaciją iš šono, atsitraukus, tarytum ne tu joje dalyvautum, ir įvertint padėtį. Galų gale, padėk šonan perfekcionizmą. Visi pridarom klaidų ir priimam neteisingų sprendimų, sykiais kiekvienas pasielgia ne iki galo gerai – išmok ant savęs dėl to nepykt, nes situacijos tai, pati matai, nepagerina.

      Laikykis. :)

    • Aš ir labai noriu padėkoti už ats. apie saldumynus, vakar vakare valgiau karamelizuotus riešutus ir visiškai neneigiau, juk aš jų noriu ;] Ačiū labai. Puiku, kad yra tokia vieta, kur, net būdama namuose gali rasti ats. į sau rūpimus kl. ;) AČIŪ.

  7. Sveiki, norejau paklausti ar gali buti, kad mano drauge, kuri serga anoreksija jau 4 metus, galejo nutarti sveikti, nes ja paveike socialine reklama, kur nufotografuota nuoga moteris – modelis prancūzė Isabelle Caro? tiesiog idomu, ar tikrai veikia tokie dalykai ir ar paskatina merginas gydytis ir pradet mylet save? Labai lauksiu Jusu atsakymo. Aciu.

    • Labas,

      Abejoju, ar socialinė reklama galėjo tapti pagrindiniu veiksniu sveikti. Tačiau ta nuotrauka galėjo būt kertiniu dalyku, na, paskutiniu lašu, kuris padėjo apsispręst. Reklama pati savaime yra tik reklama – jei ji nepribarsto druskos ant žaizdų, ji neveikia, t.y., pirmiau sau galvoje reikia pripažinti problemą, tuomet jos patvirtinimas iš aplinkos suveikia ir nusprendžiama sveikti. Po vieną šitie veiksniai veikia sunkiau, nes jei nėra aplinkos patvirtinimo, mintys paprastai ir lieka tik mintimis. Jei nėra minčių, tai aplinkos tvirtinimai nurašomi kaip kažkas, kas nėra aktualu, kas yra apie kažką kitą.
      Tikiuos, atsakiau. :)

    • Labas ;)
      Man tai pasidare idomu, kaip Ji sveiksta? Nes kazkaip po savo patirties manau, kad reklamos poveikis mazai tiketinas :)

  8. Labas

    Nuo paauglystes valgiau ne kada laikas pusryciauti ar pietauti.Pripuolus prisikirsdavau tiek kad nebepajudedavau,skrandis pasidare didelis ir toliau didejo sekmingai su maisto kiekiu.Pries 7 metus nebesusivaldomai pradejau valgyti(naujame darbe turejau gaminti maista ir nebuvo ribojamas mano suvalgomas kiekis) Plyso pilvo raumenys, per 3 metus nuo 66 kg buvau priaugusi svorio iki 130 kg ,kadangi dirbau darbe kuriame turejau gaminti maista.,mano ugis 160 cm.Kontrole igaudavau retai.Negalejau tureti maisto jokio namuose-sluodavau i skrandi viska diena ir nakti atsibudusi.Pasikeite darbo ir gyvenimo aplinkybes-dirbu slauge 24val istisus menesius,kaime ,Anglijoje.Jokiu parduotuviu arti nera,dirbu istisai diena ir nakti esu neigalaus zmogaus namuose,toks mano darbas.Zmogu kuri priziuriu ,maitiny dirbtiniu budu per tiesiai ivesta i skrandi slangute.Taip kad gaminti man maisto nereikia .Pati emaiu laikytis lyg ir priverstines dietos nes maisto sau be vaisiu ir darzoviu nepirkau.taip kad buvau priversta savo pacios pasirinkimu valgyti nekaloringa maista,bet kiekiai isliko diziuliai.Svoris krito palengva-per 18 menesiu iki 57 kg .Teko darytis pilvo abdominoplastika nes buvo sutruke ir nukabe pilvo raumenys..Ir vel beda-nekontroliuojant kiekio kiek suvalgau-vel truko raumenys pilve..Neziurint skausmo pilve ir patinimo-negaliu sustoti persivalgyti.Zinau kad as labai pavojinga pati sau-pilvo raumenu trukimas rimtas dalykas,juk ne medziaga uzuolaidu ,kuria galima pakeisti.Taciau negaliu nieko padaryti.Verkiu ,nekenciu saves …ir vel valgau iki skausmo….
    Nezinau kas man yra bet tai nenormalu visada jausti nevaldomai,alkanai,visada noriu valgyti-pavalgius rugsciai norisi saldziai ir taip toliau…

    • Pirmas patarimas – grynai praktinis – neturėk namuose daug maisto, kurį gali suvalgyti iš karto, t.y., pirk maistą, kurį reikia gaminti: kruopas, žalią mėsą, žuvį ir t.t. Ir gamink lygiai tiek, kiek reikia vienam valgymui. Kadangi persivalgymas iš esmės yra kompulsija, t.y., man-reikia-čia-ir-dabar, o čia ir dabar nebus (nes nepulsi lest nevirtų kruopų), tai turėtų truputį pagelbėt.
      Pajutusi, jog gali nepersivalgyt, pamatysi pasaulį truputį kitom spalvom.
      Bet pagrindinė bėda, visgi, yra ne patys persivalgymai, o tai _kodėl tu persivalgai_. Aš nežinau, kokios priežastys buvo anksčiau, kokie tavo reikalai su saviverte, emocijų išgyvenimu ir t.t., bet dabar, rodos, jauties vieniša ir savo vienišumą bandai suvalgyt. Neturi galimybės pasikonsultuoti su psichologu/psichiatru?

  9. Laba diena
    Aciu uz atsakyma.100% Jus parasete kas man ir gelbeja nuo persivalgymo-perku saldyta mesa,zuvi ir net darzoves dalinai yra saldytos.Jokio maisto kuri galiu valgyti dabar ir sia akimirka-neturiu.Tai labai gelbeja.Zinau kad gyvenimas ne vien didziulis kiekis suvalgomo maisto per pora valandu,bet nesusivaldyciau silpna minute ir persisivalgyciau dienai besibaigiant.Aciu us patarimus ,jie jau mano gyvenime praktiskai patikrinti ir tikrai veiksmingi.Del psichologo pagalbos -nezinau ar kas gali mane itikinti ,kad as jau soti ir nenoriu to pyrago ar kepsnio….Sveikata sugadinta dalinai nuo tokio nenormalaus valgymo kiekiu ,pilvo raumenys suplyse ir skauda pavalgius, kai skrandio turinys padideja,o gale dienos jauciu nemaza skausma.Gal kas zinote gera psichologa ?Esu labai stipraus charakterio ir darau tik kas man patinka visa gyvenima(atrodo privaleciau kontroliuoti it persivalgyma,bet tai deja daugiausia esu pralaimejusiuju puseje siuo atveju).Tik labai neeilinis psichologas gal but perlauztu mano mastysena ir zudanti mane iproti.Kartais taip prisivalgau kad sirdis atrodo nebeturi vietos plakti.As sulyginu mano persivalgyma i tapacia kategorija kaip alkoholis ,tik tiek kad leciau ardo sveikata.Sakyciau letine forma ,bet griaunanti visapusiskai-emociskai ir fiziskai.Ir labai gaila visu tu kas turi valgymo sutrikimu.Baisi liga.

  10. Iš esmės psichologas/psichiatras ne įtikinėja, kad tu soti, kad nevalgyk daugiau ir t.t., bet padeda tau pačiai išsiaiškinti, kas verčia taip save žaloti. O dėl gero psichologo – bandyk ieškoti, keisk gydytojus, išsakyk atvirai, ko tikiesi iš jo, tau man rodos praverstų gydymas antidepresantais. Nes mes turinčios VS mėgstam skųstis, verkšlenti, kaltę versti ant ligos – bet laikas bėga, o darosi vis blogiau. Sėkmės tau!
    P.S. Pati patarinėju, o su savim nesusitvarkau, darosi kažkokios nesąmonės. Po eilinio fiasko, kuriuo baigėsi mano kūdinimosi “programa” (rezultatas: priaugti 8-9 kg per mėnesį berods), kažkaip atėjau į protą ir nutempiau save į VSC, ten skyrė AD, liepė maitintis pagal planą ir pasakė laukt eilėj į dienos stacionarą. Turbūt tai reiškia, kad turiu aš tą VS. Tik na nevemiu, bet persivalgau ir bandau kažkaip tas kcal kompensuot, šiuo metu ir to kompensavimo nebėra, matyt pavargau, gyvenu su tuo jau gal 15 metų. Gydžiausi, o paskui prasidėjo, nusprendžiau, jog aš normali ir nieko čia man nėra, mečiau AD, dukart iš eilės užsirašinėjau sekančiai konsultacijai į VSC. dukart atšaukiau, dabar kažkaip turiu prisiversti ten nueiti poryt, nes jaučiu, kad be tų vaistų tikrai stogas nuvažiuos. Stengiuosi maitintis reguliariai, bet nesijaučiu stipri, bijau, kad vėl nepasiduočiau ligai, palaikymo sulaukiu labai mažai, pora kartų “nudegiau” atsivėrus ne tiems žmonėms, dar ir dėl to atšaukinėjau gydytoją. Labai reikia palaikymo… Kaip elgtis, kaip reaguoti į komentarus apie išvaizdą, na matosi tie papildomi kg, dabar stengiuosi neimti į galvą, bet ta galva mano gi nepatikima… Nes atsakymas, jog sergu VS, netinka, ne visi supranta, jog čia liga, sako, nevemi reiškia nieko tau nėra, išsigalvoji, neturi valios ir t.t. O man jau 30 ant nosies, auga dukrytė, noriu, kad ji neperimtų šitų visų nesąmonių… Būčiau dėkinga už bet kokį patarimą ar palaikymą…

    • Smagu girdeti, kad supranti pati, kad VS nebutinai turi buti vemimas. Noriu pasidziaugti, kad rupi vaikai, nes si liga is dalie paveldima, mano mama serga, su sese peremem visa neesveika kuno vertinima ir dali mitybos is Jos, buvau vertinama ne pagal tai koks esu zmogus, o kaip atrodau, kiek sveriu. Po gydimo VSC nebetelpu i mamos rubus ir tai gan skaudu, kai supranti, kad Tavo mama gali nesioti 12metu vaiku rubus, o Tu ne, kad Ji zlugdo save, zudo save, kad Jai “skauda” jaumus, o Tu nieko padaryti negali, nors taip noretum. Ji gydisis ir as lbai del to dziaugiuosi, bet Jos depresija likus keliom dienom iki gydimo pradzios mane labai zlugdo, nebezinau, nei ka sakyt, Jos ligotas mastymas nenori girdeti tiesos.
      Zinok artimiesiams tai labai skaudu, ypac vaikams, tevai juk artimiausi zmone, pavyzdziai ir autoritetai. Asmeniskai as labai sunkiai istveriu, kai suprantu, kad mano mamos ar sese lupomis kalba VS, kai nieko kito, tik maistas yra musu pokalbiuose ir siaip, kai daugiau nieko Ju gyvenime nebera, bet pati esu ne ka geresne, tikiuos pavyks atsilaikyti ir galbut buti bent menku pvz. Joms. ;] manau, kad esi labai gera mama, jei nori pasveikti ne tik del save, vaikai nnusipelne to.

    • Labas .
      Eik pas psichologa,eik gydykis-ne kitu nuomone pats svarbiausias dalykas,bet sveikata.Juk paciai reikia isgyventi ka padarai sau su tuo persivalgymu ar nedavalgymu.As tai labai sudarkiau sveikata ir isvaizda taip pat-viskas eina uzburtu ratu.Isvaizda susitvarkiau -numeciau 78 kg ,sumokejau uz plastines operacijas(nenoriu mineti cia kiek sumokejau ,bet daug pinigu) kad patemptu -nupijautu odas.Tik klausimas kiek ilgai mano svoris pasiliks 58 kg…….
      Eisiu ir as gydytis kai baigsiu uz 3 menesiu darba ir turesiu daugiau laiko
      Nevemiu ir as.Viskas panasu i Jusu pacios aprasyta atveji su maisto valgymu.Galiu 10-15 kg priaugti per kelias savaites jeigu nesilaikysiu grieztai jei ne kiekio kiek suvalgau ,tai nors tame milziniskame kiekyje turi buti tik sveikas maistas,nelabai kaloringas.Tada svoris nesoka augt greitai.Labai jauciuosi neuztikrinta savimi ir nepasitikiu kai matau maista parduotuveje-tiesiog lekiu tiesiai prie desertinio skyriaus ir pradedu deti i krepsi ir vel isimu is krepsio kazka ,padedu i lentyna atgal, bevaiksciodama po parduotuve ir vel dedu i krepsi randusi ka nors man skanaus riebaus saldaus .Kovoju su savimi ,bet daznaiusiai pralaimiu.
      Matau produktus ir stipriai jauciu burnoje to maisto skoni ir isivaizduoju kaip skaniai as ji valgysiu.Tiesiog uzvaldo mane,nors zinau kad darau eiline klaida po kurios labai gailesiuosi kai persivalgysiu iki negalejimo pajudeti.Tik labai ismokau nestoreti -su didziuliais koloringo maisto “puotom” pereinu kelias dienas prie diziulio sveiko maisto kiekio.Ir taip viskas eina ratu.Tik viena stipri problema kuri dabar mane gasdina tai truke pilvo raumenys per pilva-net gimda skauda.Matyt kai truko raumenys ,zarnynas pasedo,visas pilvo vidinis turinys sedo -atsireme i apatinius organus”atsisedo” ant gimdos.Taip jau tesiasi 3 men nuo trukio pradzios.Skauda raumenis pilve plysusius ir kai pavalgau -gimda.Tyriausi gimda -kompiuterine tomograma ir echoskopija dariausi-sveika.Tai tik plysimas pilvo raumenu ta skausma perduoda.Eisiu pas psichologa .Jei nepades -turesiu kazka galvoti kaip apriboti save del maisto.Reiks ieskoti iseities

      pinigais reikes daryti kad nebutu prieinami greitai ,kad negaleciau pirkt maisto taip lengvai.

      raumenu

  11. Labas Egle
    Gilus isgyvenimas tavo komentare.Kodel taip maistas uzvaldo musu samone …..Maistas labai svarbu ,be jo mneilgai teisgyvensi,bet kur ta riba????Neatsimenu kiek man metu buvo kada pradejau valgyti be ribos-valgyti taip kad net pajudeti persivalgius buvo sunku bet deja vistiek jauciausi alkana ir toliau norejosi “ryti”.Kas yra tavo seimoje ?Ar anoreksija ?Rasai kad pastorejai po gydymo?Kiek sverei pries gydyma ir kiek dabar sveri r koks tavo ugis,kiek metu?Tikiuosi kad tau viskas nera taip blogai kaip atrodo paciai tau.I s tavo laisko negaliu susidaryti tikros situacijos padeties.
    maryte

  12. Ačiū už palaikymą. Egle, laikykis ir būk stipri, žinau žinau, jog sunku, be galo sunku, bet patikėk manim, bus tik blogiau, be to, juk tai tavo gyvenimas, mano, mūsų visų gyvenimai… kuriuos gyvename taip, lyg tai būtų kažkokio kito gyvenimo generalinė repeticija. Reikia prisiversti pačioms kontroliuoti savo gyvenimą, priimti save ir savo jausmus, Laikykis!
    Maryte, analogiškai elgiuosi ir aš parduotuvėje, įsijungia autopilotas ir nieko sau negaliu padaryti, kai gėriau AD, dar dar laikydavausi, o dabar ir vėl tas pats. Bandyk per tuos tris mėnesius reguliariai valgyti normalų maistą normaliom porcijom, reikia prisiversti mechaniškai valgyti reguliariai, nes tada sumažėja persivalgymo priepuolių.

  13. Džiugu, kad nebebijot kalbėt apie tai. Labai.

    Maryte, tu (tujinkim, gerai?) bandai susitarti su liga, priimti kompromisą (persivalgysiu, bet sveikai), tačiau tai nėra sveikimas. Psichologas/psichoterapeutas reikalingas ne tam, kad tave įtikintų, jog persivalgyti negerai – juk šitai ir pati puikiai supranti. Jis tiesiog padėtų tau rasti, nuo ko bėgi į maistą, kas tave verčia norėti saldaus-riebaus-kaloringo, kas tavo galvoje susidėliojo taip, kad nesvarbu, kaip skaudėtų, vis tiek negali liautis persivalgyti. Čia nėra valios neturėjimas, čia daug visokiu vidinių dalykų, kuriuos bandai nesąmoningai suvalgyt. O po persivalgymų vėl jauties blogai, vėl neigiamos emocijos ir, va, dar vienas užburtas ratas. Ir, akivaizdu, pati nesusitvarkysi (nes, būkim biedni, bet teisingi – retas kuris susitvarko be pagalbos iš šalies, nebent jau ligos pradžioje suvokia, kad kažkas negerai, tačiau pati ligos specifika tokia, kad paprastai ji ilgai neigiama, na, kol nepasidaro visai visai blogai). Ir taip, iš dalies tu esi teisi, išgyveni panašias emocijas kaip alkoholikas. Tik tiek, kad alkoholikui blogų minčių/emocijų skandinimas ilgainiui pavirsta fizine priklausomybe. Tavoji priklausomybė fiziologinio pagrindo neturi, viskas galvoje.

    A., aš suprantu, kad mintys dvejopos. Mane buvo nusprendę guldyt dar prieš pirmą susitikimą su gydytoja (iki tol buvau užsienyje, susirašinėjom laiškais, ligoninėj atsidūriau trečiądien po grįžimo į Lietuvą), pamenu kaip dabar, sėdėjau ligoninės kieme ant suoliuko, laukiau konsultacijos ir vienintelė mintis galvoje: viskas-man-gerai-pasiimu-lagaminą-ir-išeinu. Nes nevemiu, sakiau sau, gal čia tik valios neturėjimas (aha, aha, tik kažkaip badavimui savaitėmis tos valios pakakdavo). Bet tada įsijungė, kad ėėė-jei-man-viskas-tikrai-gerai-tai-lieps-eit-namo-todėl-dar-pabūsiu. Ir tai buvo sprendimas, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Kuris man parodė, kad įmanoma nesudėt visų savo nerimų į maistą, į figūrą, įtikino, kad mano vertė nėra mano liemens apimtis. Žinau, kad baisu. Bet šitas tavo sprendimas yra teisingas ir naudingas. Ir tau, ir tavo šeimai. Palaikymo ir supratimo gausi ten, ilgainiui išmoksi apie tai kalbėt ir artimiesiems taip, kad jie daugiau mažiau suprastų, kas iš tikrųjų su tavimi vyksta, nes ir pati suprasi geriau. Laikykis.

    • Ačiū už palaikymą. Šiandien juodai-bijau-bet-eisiu į dienos stacionarą, vakare nete pasižiūrėjau dokumentinį “Thin”, sukrėtė iki širdies gelmių, daug kur pamačiau save. Rekomenduoju visoms, turinčioms VS. Gal kas žino, kas laukia po to dienos stacionaro, ar yra kažkokia kontrolė ar pan., gyd. lyg minėjo, jog galima dar kartoti, bet turbūt du “ratai” dienos stacionare yra maximumas? Klausiu, nes su tuo savo “gėriu” gyvenu jau gal visą amžinybę, 18 metų…

      • Viskas bus gerai. Žmonės ten labai draugiški, labai palaiko. Iš pat pradžių gali būt nejauku, bet pažadu, kad viskas tikrai bus gerai. Labai džiaugiuosi, kad ryžaisi. Esi stipri jau vien tuo, kad radai drąsos pripažinti, jog tai liga, kurią reikia gydyti.
        Maximumas yra trys ratai, tačiau jei gydytojai mato, kad dar nesi pasirengusi toliau eiti be griežtos priežiūros, nepalieka, pasiūlo tolimesnius gydymosi kelius. Yra palaikomoji grupė, kurioje renkasi merginos po gydymosi VSC. Pakliuvai į geras ir atsakingas rankas, pasistenk mažiau jaudintis. Laikykis.

  14. Man dar toks klausimelis iskilo, kas gulejo VSC, ar po gydimo sveretesir jei taip, tai kaip daznai ? :)

    • Jei sirgai anoreksija ir svorio reikėjo priaugti, tai kas porą savaičių derėtų pasitikrinti, ar jis vėl nepradėjo kristi. :)

  15. Man atrodo, tiksliau ne atrodo, bet žinau, kad turiu problemų. Visad jų turėjau, tik kurį laiką su jomis buvau susitvarkiusi (aišku, su pagalba).
    2010 metų vasarą laikiausi griežtos dietos, kurios metu numečiau šiek tiek per daug (ūgis 167cm, svoris tada buvo 47) , todėl rudenį grįžusi mama iš Kanados, po trijų mėnesių, išsigando. Aš vis neigiau, kad sergu, kol galiausiai ji liepė stotis ant svarstyklių prie jos akių. Aišku, jos parodė tuos 47kg. Nuvedė mane pas vaikų ir paauglių psichologę mūsų poliklinikoje, kuri išrašė antidepresantus. Reguliariai pas ją lankiausi kurį laiką.
    Antidepresantus pati nustojau gerti po kokio mėnesio, kadangi nuo jų jaučiausi dar blogiau. Prie pietų stalo su mama ir broliu aš valgydavau per ašaras. Galiausiai per pusę metų atsistačiau iki normalaus svorio 53-54kg. Toks svoris laikėsi daugiau nei metus. 2011m. rudenį palikau namus ir išvažiavau mokytis į Vilnių. Čia gyvenimas visiškai pasikeitė, studentiškas gyvenimas ir pan. Žiemos viduryje pradėjau su visais draugais pyktis, užsidariau savyje, kadangi per tą gerą gyvenimą pamiršau, kaip reikia reguliuoti savo svorį (ką dariau daugiau nei metus nuoširdžiai ir atydžiai) ir priaugau šiek tiek (dabar 63kg). Todėl dabar ir turiu problemų, kadangi prasidėjo bulimija. Pirmą kartą taip pabandžiau 2011 metų vasarą, bet tai būdavo tik kartą į mėnesį ar net dar rečiau. O dabar tai vyksta kelis kartus į dieną. Vienu metu vos nepraradau proto ir nenuėjau iki savižudybės, atstūmiau artimiausius draugus.
    Pasikalbėjau su mama dėl draugų ir mano depresijos, ji man kaip psichologė, priminė senas mano problemas (ne tik anoreksijos, bet ir vaikystės), aišku, nuramino, davė silpnų raminamųjų pagerti. Ji sako, kad man depresija dėl tėčio, kuris apsivedė antrą kartą ir aš pati laikau save kalta dėl tėvų skyrybų 2011m. (vaikystėj buvo panašios problemos dėl tėvų barnių). Bet net neįtarė ir pati bijojau pasakyt, kad viskas ne dėl tėčio, o dėl manęs ir “mano geriausios draugės” bulimijos. Tokia mano trumpa istorija, nežinau ar aiškiai papasakojau.
    Mano klausimas būtų: nuo ko man pradėti gydytis savarankiškai? Kadangi nenoriu to pasakoti mamai, o jeigu pradėsiu lankytis pas psichologą, tai aišku reikės pinigų, o jei prašysiu tai klausinės kam reikia, tada jau teks pasakyt “sorry, mama, bet man bulimija ir einu gydytis”. Nenoriu jos gąsdint ir sukelti jai nervų, nes per mano anoreksiją verkėm pastoviai abi. Nenoriu, kad tas pasikartotų.

    • Jau tuoj tuoj įdėsiu gydymosi planelį. Pirmas dalykas, kurį turėtum padaryt, pradėt rašyt valgymo dienoraštį, kuriam pasižymėtum, ką, kur, kada ir kiek suvalgei bei savo emocijas valgant. Tai padės tau atsekt, kokia emocija sukėlė persivalgymą. Persivalgiusi iš visų jėgų stenkis neit vemt. Žinau, sunku nežmoniškai, bet kada nors šitą etapą įveikt teks. Nors aš primygtinai rekomenduoju kreiptis į VSC. Gydymas ten nemokamas (išskyrus pirmą konsultaciją, jei neturi siuntimo, ji kainuoja 40-50 lt). Ir jeigu labai labai nenori, kol kas mamai nesakyk, bet ruoškis, nes anksčiau ar vėliau, savo pačios labui, teks. Patikėk, mamas kur kas labiau skaudina tai, kad nuo jų tokie dalykai slepiami.

      • Dėkui. Manau, kad sutaupysiu pinigų ir apsilankysiu VSC.

      • S., kaip suprantu, esi ne vilnietė, čia tik studijuoji, tai pasiryžk nueiti pas gydytoją ir paprašyti siuntimo, juk čia ne mažas miestelis, kur vieni kitus pažįsta, be to, tau tavo problemos dabar turėtų rūpėti labiausiai. Tuo labiau, jei, kaip suprantu, vemi, – tikrai turėtum gauti. Nedelsk! Mokama konsultacija kainuoja 42 lt. O mamai gali pasakyti kiek vėliau, džiaukis, kad turi tokią mamą, kuri supranta ir palaiko..

      • A. Man dabar tikrai svarbi mano sveikata. Šiaip laikau save silpnos psichikos žmogumi, jeigu man šitaip vyksta. Ir mamą turiu tikrai nuostabią, tik pasakyti ne taip jau lengva, kai žinau kokia bus jos reakcija.
        Valios, manau, turiu daug, jeigu sugebėjau prisiversti pabadauti, tad ir dabar, tikiuosi, man pavyks išbristi iš duobės. Jau pradėjau rašyti dienoraštį kaip rekomendavo Inga.
        Pati manau, kad patį didžiausią pirmą žingsnį pati jau įvykdžiau – prisipažinau sau, kad sergu. Apie tai žino ir mano geriausia draugė, kuri, manau, padės man. Taip pat susiradau darbą, tad būsiu užimtesnė ir nebegalvosiu kaip eisiu prisiryt ir po to išsivemt.

    • sveika, tavo istorija begalo primena manaja. Tiesa as bandau gyditis jau buvau vsc, gavau plana, lankausi paspsichologe. Tik mane domina ar tu vis dar nori numesti svorio? ar matai save negrazia? ar tau svarbiau yra pasveikti? nes mano didzioji problema yra ta kad as noriu gristi i savo per maza svori (48 kg) o dbr sveriu net 60… mane tai varo isproto… o kaip tau? jei nori pasveikti ir nebesikankinti del svorio, manau pirmiausia reiktu labai stipriai save tam nuteikti ir pasakyti au “galiu tai padaryti”. o tada su mitybosdienorasciu ir psichologo pagalba (kuris padetu issiaiskinti del ko yra vs) turetum pradeti eiti link pergales-isgyjimo. :) Linkiu tau sekmes!

  16. Šaunuolė, kad pasipasakojai.Kaip suprantu dabar gyveni Vilniuje. Manyčiau tau reikėtų kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą. Ten tikrai gausi profesionalią pagalbą ir nereiks mokėti, nebent neturėsi( ar nenorėsi imti) šeimos gydytojo siuntimo, tada už pirminę konsultaciją apie penkiasdešimt Lt. Tik tiek. O pagalba tikrai profesionali.Sąlygos sveikti – puikios.O mama turi žinot.Ir tau padėti. Sėkmės ir kantrybės. Tikrai pasiseks.

  17. Sveiki, esu 17 metu panele, mano ugis 172cm, svoris 76kg. Pastaruosius du menesius, po valgio turedama galimybe einu atlikti issivalymo proceduros. Taciau, as tikrai ne manau, kad sergu tiesiog noredama as tai galiu nutraukti, bet kolkas noro nera, juk viskas del grazios/idealios figuros. Todel noreciau uzduoti klausima, ar mano toks iprotis neperauks i liga?

    • Tai jau yra liga. Visuomet atrodo, kad gali tai valdyti tol, kol nepabandai ir nepamatai, kad neišeina. Vėmimas yra organizmo žalojimas (atsisveikink su dantimis ir pasakyk labas galybei kitų sveikatos problemų), o ne būdas suformuoti figūrą. Pati pagalvok, ar tokie metodai svoriui reguliuoti (t.y., kenkiant viskam kitam) yra sveiko žmogaus elgesys?

    • Gal iš pradžių ir buvo noras, bet dabar jis peraugo į ligą, pripažink pati, du mėnesius po valgio vemti dėl idealios figūros juk nėra normalu? O dantys anksčiau ar vėliau išpus nuo skrandžio rūgščių poveikio vemiant, negelbsti net valymas. Siūlau nedelsti ir kreiptis pagalbos, kad paskui netektų gailėtis ligai atiduotų metų.

  18. Labas.Tai ka Jus parasete neatrodo kad rimta,taciau gali …Zarnyna issivalyti sveika ,bet viskas turi buti daroma su tam tikra riba.Jei ta darysite per daznai gali sutrikti ,man taip atrodo is bendros gyvenimo patirties,zarnyno flora .Na ir kas per daznai tai nesveika prievartauti savo organizmo-gali pasidaryti jautrus zarnynas .Neesu gydytoja,paprasta moteris ir patarciau pasitarti su savo seimos gydytoja kol nieko blogo nepradejote jausti.

  19. Labas Inga.Aciu us jusu komentarus.Negalvojau ir as kad sergu iki kol neplysau keli metai atgal.Girdejau tik tiek kad zmones serga ,turi ta problema apsirijimo ar anoreksijos badavimo.Bet priskyriau tuos atvejus ne psicholohinem problemom o tik poziuriui i kilogramus ant kuno,poziurui i gyvenimo stiliu-kaip atrodaom veidrodyje….Na ,klydau,matau kad kur kas rimciau ir kai kuriais atvejais gyvenimo trumpinimas ar jo netekimas.Tikrai eisiu pas pshihologa bet deja ne lietuvoje o esu Aglijoje.Tik melsiuosi ir ieskosiu savyje kazkaip atsilaikyti dar 3 menesius-negaliu eiti pas joki gydytoja del laiko trukumo-dirbu ir diena ir nakti ,deja.Yra problema ,bet gal but bus ir iseitis is sito uzburto rato.Kaip Inga tau gydymas nuo VS,ar padejo ir kada gydeisi,kiek laiko praejo nuo gydymo?

    • Džiugu, kad nusprendei kažką daryti (nesvarbu, kad ne dabar), o ne laukti, kol tai galutinai ir negrįžtamai sugriaus gyvenimą.

      Ligoninėj gulėjau pernai gegužę, paskui dar vaikščiojau į dienos stacionarą (dukart po 6 savaites, su pertrauka). Mažyčių mažyčių maisto fobijų dar turiu (bet jau pati jaučiu, kaip baigiu jomis atsikratyt iki galo), spintelėje stovi puskilogramis šokolado ir man nebebaisu jį ten laikyt, nes nežinia, kas šaus į galvą. Valgymų prasme šiuo metu esu beveik sveika. Su savivertės kėlimu ir kai kuriais mąstymo modeliais dar turiu labai labai padirbėt. Va. Žodžiu, gydymas mano pasaulį nuspalvino kitom spalvom. Ir tikiu, kad ne mano vienos. :)

      • Inga, tai gal tau padėtų palaikomoji terapija, mačiau VSC organizuoja tokią. Trečio dienos stacionaro rato turbūt negalima sukti, rimtesniems atvejams toks rezervuotas? Nes Tavo VS tikrai labai įsisenėjęs buvo, matyt, jei ir po gulėjimo skyriaus, ir po dviejų ratų dar daug daug daug darbo laukia, nors gal tas laukia, aišku, visų. Norėjau pasakyti, jog baiminuosi, kad neatkristum, tik tiek :)

      • Ačiū už rūpestį. Siūlė man ir trečią ratą, nebenorėjau pati. Dabar vis dar lankausi pas gydytojus, nepalikau to likimo valioje. Tik tiek, kad dabar labiau lenda kiti psichikos sutrikimai (nerimas, depresija), bet kažkaip pavyksta atriboti tai nuo valgymo. Ir taip, manau, kad kiekvienam, turinčiam VS, darbo įdėti reikia labai labai labai daug. Nes VS tėra išraiška kažko, kas negerai viduj/galvoj. Ir kol to nesutvarkysi, tol visąlaik būsi ant ribos.

  20. kas yra toji sveika, normali ir nenormali, nesveika mityba? pastebėjau, kad daugybė žmonių vienokiu ar kitokiu atžvilgiu valgo (ne)normaliai. pati gydžiausi ir gydausi vs… ar ši liga pagydoma? ir kaip būtų galima nusakyti jos požymius? universalus happyendas?

    • Labas, Ilona.

      Kas yra sveika/nesveika/normali mityba, ginčijasi visi, kas netingi. Mano kukliu įsitikinimu, normali mityba yra ta, kai klausai, ko prašo tavo organizmas. Ir liaujiesi valgiusi tuomet, kai jis sako, kad gana. Normali mityba yra tokia, kur pirmiau lėkštėj pamatai maistą, o ne kalorijas/angliavandenių kiekį/t.t. Normali mityba neužvalgo visų tavo minčių – atsisėdai, pavalgei, pamiršai. Nežinau, ar egzistuoja universalus happyend’as, bet tikiu, kad koks nors happyend’as egzistuoja kiekvienai (kiekvienam) mūsų. :)

  21. Merginos, kas man darosi?? As du metus nesirgau menesinem ir va dbr be jokiu vaistu ir nk susirgau ;) bebejo del to labai dziaugiuosi, bet man taip svaigsta galva, nuolat bloga, nenoriu nieko, ypac sunku valgyti, o reik, nes silpna ir bloga, akyse juodoja. Ar cia gali but del menesiniu?

    • Organizmui gavus pakankamai riebalų visai galimas dalykas, jog jis pats išsprendė mėnesinių problemą. Ir taip, silpnumas, blogumas, t.t. gali būti dėl to, nes organizmas atprato nuo kraujo praradimo ir stiprių hormoninių svyravimų. Nepamiršk, valgyt vis tiek reikia. :)

  22. Sveiki. Rašau čia, noriu išsikalbėti, o aplink mane visiems vienodai rodo, arba dar blogiau – visi neigia ką pasakau :(. Persivalgau, nuolat, žiauriai, nors labai stengiuosi susilaikyti, ir kartais pavyksta – dvi, tris, keturias dienas, o po to žiūrėk vėl prasideda. Kovoju su svorio kilimu nuolat, nes jei savęs nekontroliuju, tai tragedija (kai sugebėjau per porą dienų ar tai 4 kg priaugti, tai tikrai nesidžiaugiau :( ). Maistas man kaip narkotikas, galvoju apie valgymą 24/7, net sapnuoju, einu miegot su ta mintim, kad atsikėlus galėsiu valgyt, atsigulus įsivaizduoju visokiausius patiekalus, kurių šiaip aišku sau neleidžiu, nes STOP pas mane paprasčiausiai nėra. Aš NUOLAT alkana. Nebūna taip, kad būčiau soti. Nuolat tas nerimas viduj, kad noriu valgyti, kramtyti, jausti tuos nuostabius skonius. Mamai ne kartą sakiau, kad man negerai, kad reikia kažką daryt, bet jai visa problema many – kad “nenormaliai” valgau (esu vegetarė, mėgstu valgyt tuos pačius produktus ilgą laiką, bet kai valgiau mėsą buvo absoliučiai tas pats), gink Dieve pasakyčiau jai, kad reikia gydytis normaliai kaip pvz čia minėtam VS centre, tai turbūt pasiustų. Draugės mano visos lieknos, gražuolės, valgo ką nori ir kada nori ir joms nieko :( ir nuolat tik ir skatina mane ‘eik valgyt, taigi suvalgyk ką nors’ nors puikiai žino, kad man nuo to tik blogiau :( nes tikrai nesu liekna, kartais pagalvoju, jei galėčiau nevalgyt visai, būtų nuostabu.. Man 19, vartoju silpnus antidepresantus dėl kitų problemų (lankausi pas psichiatrę, kuriai mano persivalgymas irgi neparūpo, o tėvai mano pagrindines problemas irgi neigia, jiems viskas atrodo gerai), esu visų problema, niekam tikusi ir nebežinau kaip kovoti su noru ĖSTI, atrodo jei paleisčiau vadžias, būčiau tokia laiminga.. bet po to būtų dar blogiau :( esu kaunietė, todėl į minėtą centrą kreiptis man nelabai išeina, vienintelis ppasiūlymas iš tėvų pusės – psichologas (tačiau dėl bendravimo problemų), bet aš nenoriu jaustis kalta, kad vėl turi už mane pinigus mokėti, kurie galbūt nieko nepadės.. Liūdna :( atsiprašau už tokį ilgą verkšlenimą, tačiau matau, kad ččia nesmerkiate žmonių, kad yra supratimas, nes problemos visiems žinomos, o to taip trūksta.. Ačiū už dėmesį ;[

    • Sveika, o nenori pabandyt pakeist psichiatrės? Tavo atveju būtų idealu psichiatrė-psichoterapeutė, kuri ir vaistus galėtų paskirti, ir psichoterapija gydytų. Grupinė psichoterapija labai gerai, ieškok variantų Kaune. Be to, Vilnius nuo Kauno netoli, į pirminę konsultaciją tikrai galėtum nuvažiuoti, sumokėsi 42 Lt be siuntimo, o toliau net ir skyriuj gydymas jau nemokamas. Laikykis, džiugu, kad pripažįsti, jog sergi šita bjauria liga, lipk iš tos duobės, stokis ir eik! Rašyk, kaip seksis.

      • As tap pat esu is Kns, jei yra noro, galim susitikti ir pasikelbeti, pati gydziausi VSC, papasakociau kaip kas ;]

    • Sveika, Darja.

      Pirmiausia, tu nesi niekam tikus. Užsirašyk ant sienos, veidrodžio, užrašų knygelėj, bet kur, net ant kaktos, jei norisi, tačiau nei valgymo problemos, nei kitokie psichologiniai _normos neatitikimai_ nepadaro tavęs niekam tikiusia.

      Antra, tau tikrai reikia pasiieškoti kito gydytojo (ir nesijausk kalta, kad tėvams kainuoja tavo gydymas – kai peršali ir tavo temperatūra pakyla iki keturiasdešimties, juk nepuoli aiškint mamai, jog ne, ne, neduokit man analgetikų, gi kainuoja), kuris reaguotų į tavo valgymo problemą. Kitą savaitę pasistengsiu patalpinti pirmą savigydos programos žingsnį, gal jos laikantis tau bus lengviau.

      Trečia, tavo bendravimo problemos, ko gero, glaudžiai susijusios su nerimu ir valgymais, todėl jas irgi reikia spręsti. Tačiau gydytojas turėtų analizuoti visą tavo elgesį, ne tik pavienius aspektus, todėl būtinai kalbėk apie viską, kaip jauties.

      Aš labai labai tau siūlau paskambinti į VSC. Tėvai ilgainiui susitaikys ir supras, o kol vasara ir mokslai nespaudžia, labai naudinga būtų ten pagulėt. Tik nebijok, personalas ten labai labai draugiškas.

      Laikykis ir rašyk čia, kai blogai. (kai gerai, irgi rašyk :))

  23. Labas, žinau kad parašysiu nesveikai, bet aš jau seniai galvoju, kad norėčiau turėti valios taip kaip anoreksiją sergantieji – nekęst maisto. Žinau, nesveikas galvojimas, bet jaučiuosi toookia pavargusi nuolat kovoti su persivalgymo priepuoliais, nuolatiniu kaltės jausmu, Visi aplink mane super liekni, vyras irgi lieknutis ir nors man nesako kad esu per stora, bet žinau, kad jam skaudu ir jei tik numetu nors šiek tiek svorio – labai džiaugiasi, skatina pirkti rūbus. Jaučiu nuolatinį alkio jausmą, man viskas labai skanu, patinka gaminti, bet ir gyvenu nuolatiniame nerime, daug streso darbe ir visas tas neigiamas emocijas suvalgau dideliais kiekiais – sūraus, riebaus, po to saldaus, nes, atseit, pakels energijos lygį (jaučiuosi nuolat pavargusi), po to vaiko nesuvalgytą porciją pabaigiu ir t.t ir pan. Perskaičiau daug literatūros, kitiems patart galiu daug, bet su savimi nesusitvarkau ir jaučiuosi blogai ir bloga. Apsimetu kad vistiek esu faina, gražiai apsirengiu ir visi sako, kad gerai atrodau ir esu tik stambių kaulų, bet kai esu viena – nekenčiu savęs už savo silpnumą. Gėda kad ėdu, o nevalgau. Vyras lesa palygint su manimi. Gyvenu provincijoje, toli nuo Vilniaus, psichiatrų neturim, nors garsiai artimiesiems sakau, kad man reikia pagalbos, jie tik šypsosi, juk aš nestora arba tyla ir keičiam temą. Gydymo antidepresantais bijau žiauriai, bandau gerti raminamuosius lašiukus, pasilaikau mitybos rėžimo, po kiek laiko paleidžiu vadeles, nusivyliu, tuomet visai paleidžiu vadeles ir ėdu ilgai. Reikia ir noriu pagalbos, bet kaip?

    • Sveika, Ada.

      Pirma problema yra ta, kad tu svorio metimą/gražesnę figūrą/t.t. iškeli aukščiau nei norą liautis persivalgyti. Manai, kad privalai būti lieknesnė, daug savęs sudedi į bandymus numesti svorio, save vertini tuo matu, tačiau taip nieko neišspręsi. Privalai išmokti valgyti normaliai, išveikinėti nerimą sveikesniais būdais, ilgainiui svoris pats susitvarkys. Tau nereikia jokių mitybos planų, jokių programų, tiesiog reikia išmokt valgyti normaliai ir nieko sau nedraudžiant, kitaip persivalgymų neatsikratysi (ir, patikėk manimi, kai daug sau leidi, mažiau norisi, o kai mažiau norisi, tai ir svoris tvarkosi). Aš jau tuoj tuoj (dabar truputį užimtas etapas, nieko nespėju) įdėsiu pirmą savigydos programos žingsnį, jei nuosekliai tos programos laikysies, padėsi sau. Kiek galėsiu, padėsiu aš.

      Laikykis.

  24. Ačiū labai visoms atsakiusioms. Žinau, kad reiktų keist psichiatrę, bet bijau to, kad nėr garantijų, kad sekanti bus supratingesnė, o dabartinė šiiap labai gera :[ Šiuo metu vėl laikau viską savo rankose, ir kiekvienas toks etapas labai džiugina, nes suteikia vilties, kad bent jau GALI bandyti susitvardyti, ir pavyksta. Mama jau ir linksta prie tos idėjos, kad gydytis man reik. Taigi gal viskas bus gerai. Stengsiuos kiek galėsiu. Dar kartą ačiū visoms labai :) Šitas puslapis yra tiesog nuostabus!

  25. Sveiki arba sveikos, visai netikėtai patekau į šitą puslapį, nes mane pradėjo neraminti mano vaiko nevalgymas, todėl noriu pasiteirauti nuomonės, ar tai gali būti liga ir ar ją reikia gydyti.
    Mano berniukui dabar yra 7,5 metų, iki 3,5 jis visus mus tiesiog džiugindavo savo valgymu. Valgydavo gana įvairų maistą ir normaliais kiekiais. Vėliau nuo, maždaug 4 metų pradėjo vis mažiau ir mažiau valgyti, racionas vis labiau siaurėjo ir dabar tapo labai skurdus, Galima ant 2 rankų pirštų suskaičiuoti ką jis valgo o ant vienos rankos – ką jis tikrai mėgsta. Žinoma, pirmoje vietoje būtų saldūs patiekalai, kuriuos mes stipriai ribojame, kad nebūtų normalaus maisto pakaitalu. Jis visada buvo “apykūdis”, o dabar ne tik labai liesas, bet dar ir mažas, nors mes abu su vyru nesame iš žemųjų. Kartais jis per dieną gali suvalgyti tik dribsnių su pienu, arba tik jogurto indelį. O juda tikrai daug, labai mėgsta sportuoti, lanko futbolą. Pietus valgyti jam yra kančia. Kartais jis tarsi pats išprovokuoja tam tikras “sąlygas”, kad kažką suvalgytų. Nežinau ką su juo daryti ar palikti jį laisvą (tokiu būdu jis eina visiškai alkanas miegoti, arba prisivalgęs Nutelos), ar jį versti valgyti normalų maistą.
    Jaučiu, kad tai jam yra sritis, kur jis gali mus savotiškai kontroliuoti, bet gaila žiūrėti kad tai vyksta jo sveikatos sąskaita.
    Ačiū už ats.

  26. Laba diena.Jau daugiau negu 6 metai valgau naktimis,po 3-6 kartus.Niekaip to negaliu nugaleti. Ar tai valgymo sutrikimai?

    • Taip, Egle, tai valgymo sutrikimas. Siūlau kreiptis į VSC kuo skubiau, nes tai vienas tų VS, kai pati sau tikrai nelabai padėsi. Sėkmės.

  27. Sveiki. Sergu nervine anoreksija apie 4 metus. Gydziausi Naujojoj Vilnioj, Kauno kliniku vaiku ir paaugliu skyriuj, valgymo sutrikimu centre. Bet vis tiek neiseina issikapanoti is sios ligos, pagulejus ligoninej ir grizus namo vel pradedu mazinti maista, mintys nepaleidzia. I valgymo sutrikimu centra gultis nebenoriu, noreciau paklaust gal kas zino, kaip Kauno klinikose ribinese busenose gydo valgymo sutrikimus. Aciu uz atsakyma.

    • Sveika, Marija, manau, kad nieko geriau už VSC nerasi, o tas nenoras ten gultis – ne tavo, o tavo ligos balsas. Ne visiems pasiseka iš pirmo karto įveikti VS, kelkis, stokis ir vėl gulkis ten, jei nori išsikapstyti. Ir žinok, kad gydymosi sėkmė LABAI priklausys nuo tavo pačios pastangų ir noro gyventi kokybiškesnį gyvenimą.

  28. Jei kalbam apie ta pacia vieta, tai tik atmaitina. Galbut pertrumpai buvai saugije aplinkoje?

  29. Sergu nervine anoreksija jau penktus metus. Gulejau valgymo sutrikimu centre pora kartu, dabar vel negerai. Bet grizti i ta centra bijau, jauciu geda, kad niekaip nesusitvarkau su savimi. Grizus is ligonines viska nutraukiau ir vaistus ir nutridrinku nebegeriau. Paciai ant saves pikta…bandau ieskoti kur gydytis kitur, bet zinau, kad tik centre teikia specializuota pagalba. Bandau save itikinti, kad susitvarkysiu pati, kad tereikia laikytis planelio, maziau judeti, vaikscioti pas psichologe ir viskas bus gerai. Bet svoris ganetinai pakrites, jauciu kad tapau nervinga, sunkiai susitvarkyti su savo emocijomis, o kartu ir su valgymais. Kai atsigulu i ta centra, buna ziauriai sunku…tiek valgyti, tiek maziau judeti, tiek buti su kitomis serganciomis merginomis. Blogai jauciuosi, kai valgau daugiau uz kitas, kai judu maziau, kai svoris pradeda augti…taip pat zlugdo ir kitu komentarai, kiek tu kartu gali guleti, su savim nesusitavrkai. I mane tam centre turbut ziuri, kaip i beviltiska chronine anoreksike…ir kazkada naktine slauge yra pasakiusi, kiek kartu tu taip dar zaisi…sakudu, kad negaliu susitvarkyti pati. Taip pat guledama tam centre nebuvau pyragelis…esu pora kartu savavaliskai isejusi, kai nebeislaikiau emocinio kruvio. Atrodo kazkas pradeda spausti krutinej, pradeda trukti oro, ir tada tesinori vieno – begti kuo toliau nuo to centro…bet nuo saves niekur nepabegu, vis turiu grizti ten… esu turejusi ir zonda, kuris buvo tikra kancia, pabuvau pora savaiciu su juo – nebeistveriau ir isejau… turbut gydytojai jau ir nebezino ka su manim daryti, nes as pati taip pat nezinau. Miegu namuose blogai, sapnuoju kosmarus, kada as vel ligoninej, ne namie, vel kreciu visokias nesamones… tai pat esu ziauriai prisirisus prie namu ir mamos, sunku ja paleisti…kaip ir sunku uzaugti. Man jau bus greit dvidesimt metu, o atrodau, kaip vaikas. Is dalies mane tai gasdina, bet is dalies ir patinka…rodos, sustabdziau laika, ir esu vis dar salia mamos. Praeitais metais pradejau studijuoti vilniuje, tai gavau nuo mamos atsiskirti, bet valgymas dar labiau paprastejo…budavo nueinu i parduotuve, apeinu saldumynu, bandeliu, pyragu skyriu, bet atip nieko ir nenusiperku. Pareinu namo su liesos varskes pakeliu ir valgau, o mano skruostu teka asaros, kad neleidziu sau normaliai pavalgyti, suvalgyti tai, ko as noriu, o ne tai ka mano anoreksiskas balsas liepia…
    Vaistu nebegeriau, nes jie mane labai slopindavo, noredavosi vien miegoti, o ,man reikejo laikyti egzaminus. Bet kas is tu egzaminu, vel nusivariau iki tokio lygio, kad zmones gatveje atsisuke bado mane pirstais… pasiziuriu i veidrodi ir jauciuosi slyksti, kaulai visur atsikise, dantys genda, plaukai suploneja, visa pabalusi…neapkenciu saves…be to, kai nuvaziavau i centra man neleido eiti i psichoterapijas, sake, kad svoris per mazas…jauciausi atskirta ir prisigalvodavau visokiu nesamoniu…dar labai jautriai reaguoju i kitu merginu komentarus, i piktesni zodi…tada norisi tai pat begti, begti nuo siu emociju, begti nuo problemu. Nebezinau ka daryt… norisi tiesiog isnykti…arba atsibusti ir suvokti, akd visa tai buvo tik kosmaras ir nieko daugiau…nieko daugiau…

    • tu žinai, kad tai tavo gyvenimas, tavo (ne)košmaras, kuris gali bet kada pasibaigti. ir tik tu čia esi haris poteris. sėkmės.

    • Anądien mačiau tave atėjusią į VSC – išsigandau. Tau reikia pagalbos, tau reikia išmokti priimti pagalbą. Kitaip – niekaip. Lipt per save, eit per negaliu. Bet pati žinai, kad VSC – geriausias sprendimas, geriausia, ką gali sau padaryti. Ir nesijaudink, ne tu pirma ir ne tu paskutinė, kuri ten grįžta ir grįžta. Tokia liga ne visada pažaboja iš karto. Ir gydytojai tai suvokia, o viena kita šiurkštesnė personalo pastaba yra tavo pačios labui. Jei tik glostys, priprasi būti auka ir ligos antrinės naudos bus didesnės už daromą žalą.
      Nedelsk.

  30. Labas vakaras, Inga. Rašiau Jums asmeninį laiškutį į Jūsų el. paštą (inga@valgymosutrikimai.lt), tačiau jau porą dienų negaunu atsakymo. Tikiuosi, jog gavote laišką, jei ne, atsiųsiu dar kartą.

  31. Labas, mane domina ar žmogus pats, niekur nesikreipdamas gali pasveikti nuo bulimijos? ir kokios negydomos bulimijos pasekmes.Na ir galiausiai kokiais būdais gydoma ši liga.

    • Sveika, Vaida.
      Jei liga neįsisenėjus, tikimybė pačiam ją įveikti egzistuoja. Tačiau tam reikia gerai ją suprasti, pripažinti ir norėti keistis. Jei sergama ilgiau kaip metus, be specialisto, mano kukliu įsitikinimu, išsiversti labai sunku.
      Negydoma bulimija pirmiausiai sugadina dantis – skrandžio sultys juos tiesiog sugraužia. Negaudamas pakankamai mikroelementų nusilpsta organizmas – atia, atia, plaukai ir nagai, atia, atia, bent pakenčiama savijauta. Organizmui nuolat netenkant skysčių (vemiant ar naudojant laisvinamuosius) atsiranda elektrolitų disbalansas – tiesus kelias į širdies veiklos sutrikimus arba tiesiog sustojimą. Persivalgymo metu traumuojamas skrandis – kartais į jį prikemšama tiek, kad jis plyšta. Komplikacijos sunkios, gali baigtis mirtimi. Nuo persivalgymų taip pat gali plyšti pilvo raumenys.
      Lygiai tokia pat didelė žala daroma ir psichikai. Ilgainiui žmogus darosi vis uždarensnis ir vienišesnis, pats atsiriboja nuo likusios pasaulio. Dažnai susergama depresija, labai padidėja polinkis į savižudybę, nes apima beviltiškumo, bejėgiškumo jausmai, su kuriais žmogui labai sunku išbūti.
      Liga gydoma reguliaria mityba, vengtinų maisto produktų įtraukimu, alternatyvių veiklų ieškojimu, savivertės kėlimu, kūno vaizdo sampratos gerinimu, priežasčių, sukėlusių ligą, ieškojimu ir analize. Labai labai nuoširdžiai patariu kreiptis į valgymo sutrikimų centrą ar susirasti psichiatrą-psichoterapeutą. Vienam ši kova pernelyg sunki. Sėkmės.

  32. Sveiki. Psichoterapeutas man konstatavo nervinę bulimiją gal prieš metus… Niekada nemaniau, kad iš tikrųjų ja sergu ir gydytoju netikėjau, maniau, kad nuolat persivalgau tik dėl valios stokos ir apsileidimo. Tačiau šiandien neesu tuo tikra… visiškai nebekontroliuoju savo apetito, rodos jis auga ir auga, beje, kaip ir svoris. Nuo 12 metų pergyvenu dėl savo kūno svorio (dabar man 23m.), užuot mėgavusis gyvenimu… Ką turėčiau daryti? Ar kažkur kreiptis, ar pačiai bandyti kapstytis antidepresantais, kurių man šeimos gydytoja prirašė nuo nervų?

    • Sveika, Živile. Antidepresantai bulimijos neišgydo, tik laikinai palengvina kai kuriuos jos požymius, tau reikėtų kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą, su siuntimu pirminė konsultacija nemokama (be siuntimo 42 lt), o pasitvirtinus VS diagnozei (net jei ėjai be siuntimo) tolesnis gydymas – taip pat. Nebijok pripažinti, kad tau reikia pagalbos, neleisk ligai įsisenėti, nes paskui (kaip man) bus tik gaila ligai paaukotų metų… Sėkmės!

  33. Sveiki, nežinau nuo ko pradėti pasakoti apie savo problemą. Nuo paauglystės prasidėjo mano svorio problemos. Su metais svoris pradėjo augti ir dabar turiu apie 10 kg viršsvorį. Stengiausi svorį kontroliuoti sportuodama, kuris trukdavo neilgą laiko tarpą, taip pat laikydavausi dietų, na ir mėginau tabletes (bet jų atsisakiau nes nuo jų jausdavausi dar prasčiau). Dabar man yra 20 metų ir pastaruoju metu (apie 2 men.) jaučiu, kad valgau per daug. Tik pabudusi galvoju apie maistą ir atėjus į virtuvę visada ką nors susirandu užkąsti. O užkandis panašesnis į sočius pietus. Naktį pabundu jausdama troškulį ir nuėjusi atsigerti visada suvalgau ką nors ką randu ant stalo. Atrodo nebejaučiu sotumo, o tik alkį. Ir tik vaikštau nuo kambario į virtuvę iš virtuvės vėl į kambarį. Nežinau ką daryti, stengiuosi nevalgyti, bet tik užsigalvoju ką nors ne apie maistą, pajaučiu kaip stoviu virtuvėje ir jau valgau… Ar aš sergu persivalgymo liga? O gal tiesiog tai praeis?

    • Sveika, Alva, panašu, kad tavo valgymas išties sutrikęs. Greičiausiai dietų laikymasis išderino alkio ir sotumo pojūčius, be to, nežinau, kaip šiuo metu maitiniesi (gal paprasčiausiai tavo kūnui trūksta normalaus maisto normaliom porcijom?) ir kokias tabletes vartojai, gal ir šios nebuvo visai nekaltos. Bandyk valgyti reguliariai, kas 3-4 val., normaliom porcijom, nesilaikyk dietos ir stebėk, kaip jautiesi.

  34. Sveiki. Sveriu siek tiek per mazai nei tureciau, menesines nera reguliarios, todel stengiuosi dar priaugti svorio. Man labai slenka plaukai,noreciau pasiteirauti ar tai gali buti del to,kad nereguliarios menesines? Jei taip tai ar jie nustos slinkti tuomet, kai susitvarkys ciklas?:)

    • Sveika, tiek menesines sutrike, tiek plaukai slenka, nes mityba yra aiskiai prasta, tai byloja svoris, siuo metu Tavo organizmas gauna permazai jam reikalingu medziagu(su maistu) isgyventi, tai ima energija is riebalinio audinio aplinkl gimda ir is visur kur gali. Didink maisto porcijas ir valgyk reguleriai Æ=

      • O kai susitvarkys hormonai ir atsiras menesines ar greit nustos slinkti plaukai?:)

  35. Net bijau rasyt,taip jau kelintus metus gyvenu tikraja to zodzio prasme tik baime. Kadaise gulejau centre,taip padejo,bet deja trumpam.Kelerius metus tik neigiu kad man yra ne viskas tvarkoj,tik didelis neigimas ir daugiau nieko.Mano gyvenimas tai kankyne,grynas egzistavimas(tai maistas tai vanduo),darau viska per prievarta,nenoredama,pavargau.Sia akimirka atsiduriau gilioj duobej,kaip neisivaizduoju net is jos islist,net ir nenoriu,jegu nera.Viskas atrodo juoda,nera jokios prasmes,bet kazkas neleidzia iseit,gal dar ne laikas,bet pati tikrai n’karta nesugebesiu.Bijau grizt atgal,pasmerks,bet jokios iseities daugiau nematau,arba bandau dar karta susitvarkyti,arba ate,tik gaila seimos.Net ir nezinau kazkaip netycia patekau i si puslapi,net pagalvojau kad zenklas.Turiu tik vieninteli klausima ar butu imanoma atsigulti i skyriu kuo imanoma greiciau?Nes gal ir nenormaliai nuskambes bet ziauriai bijau pakeisti nuomone ir pabegti.

    • Sveika, jei tau sunku, NEDELSK ir kreipkis į VSC, jei tikrai blogai, guldys nieko nelaukę! Ir man rodos, nėra jokios gėdos gultis ten vėl, iš esmės VS gydomi psichoterapija, ir kuo ji ilgiau trunka, tuo geriau, pati savo kailiu patyriau. Žodžiu, daryk tai, ką privalai daryti dėl savęs – gydykis nuo šitos ligos.

  36. Sveiki, esu visiškai pasimetusi ir net nežinau, nuo ko pradėti, bet kadangi dauguma problemų kyla iš vaikystės, matyt, nuo jos ir pradėsiu. Turėjau labai laimingą vaikystę: nepaisant mano sunkaus charakterio, buvau visų mylima ir lepinama, nelankiau darželio, todėl visą laiką praleisdavau važinėdama kartu su tėvais arba pas senelius. Buvau absoliučiai laimingas vaikas, viskuo aprūpinta, močiutės mėgo mane palepinti dar ir saldumynais, nes žinojo, jog esu smaližė. Niekada nebuvau smulkus vaikas, beveik visąlaik buvau aukščiausia tarp savo draugų (iki paauglystės, kai nustojau augti), taip pat ir stambiausia, tačiau ir kieme buvau visų mylimiausia. Žodžiu, su pasitikėjimu savimi lyg ir neturiu problemų, apskritai, myliu save ir skatinu visus aplinkui mylėt save. :)
    Tiesa, augdama buvau negraži – akiniai, kreivi dantys, “stora” – todėl sulaukdavau patyčių, bet buvau per daug laiminga su savo gyvenimu, kad kreipčiau į jas dėmesį. Apskritai, man nelabai rūpėjo nei ką svetimi galvoja, nei mano pačios išvaizda: buvau nerūpestingas vaikas, nuolat su ledinuku burnoj, aprūpinantis ir kitus kiemo vaikus. Buvau atspari patyčioms, tačiau jautri santykiams su draugais.

    Dalis manęs pasikeitė, kai man buvo 15 (neseniai atšvenčiau savo 18tąjį gimtadienį). Turėjau nuostabų draugą, kurį praradau, kai pradėjau jam patikti (o manęs, skirtingai nei daugumos paauglių, apskritai netraukė meilės reikalai ir panašūs dalykai).Pirmiausia to net nepastebėjau, o kai viskas tapo aišku, tiesiog nebesugebėjau su juo bendrauti ir priimti jo meilės, todėl apskritai nutraukiau bendravimą. Nors labai nenorėjau, tiesiog nesugebėjau pati pasipriešinti sau. Žinojau, jog stipriai jį įskaudinau ir tuomet pažinau kitą dalį savęs: nebesijaučiau tokia laiminga, kokia buvau anksčiau, kaltinau save, laikiau save blogu žmogumi, nors tokia nebuvau. Ir ėmiau keistis tam, kad pati tapčiau savo “blogio” apibrėžimu (šitą dalį labai sunku nupasakot, bet tikiuos, bus pakankamai suprantama :D), žodžiu, iš geros mergaitės pavirtau bloga. Ne kitiems, ne draugams, o sau. 15likti buvo tie metai, kai pradėjau rūpintis savo išvaizda, kai iš bjauriojo ančiuko tapau beveikbeveik gulbe, tačiau būtent tais metais ėmiau savęs nekęsti. Pakeičiau mokyklą, iš dalies tam, kad nebematyčiau to vaikino. Padėjo. Vėl buvau tokia pati, kokia anksčiau, tačiau neilgam.

    Dar sekantį pavasarį sužinojau, jog senelis serga vėžiu. Jis buvo tas žmogus, kurį laikiau savo autoritetu, pats artimiausias iš mano senelių, parodęs, kaip svarbu mylėti ir būti savimi, nepaisant savo trūkumų. Tą vasarą ėmiau daryti nedidelius valios bandymus: bandžiau laikytis japoniškos dietos, nors mano mama nebuvo už. Tą patį mėnesį mama paliko mane vieną dviem savaitėm su tėčiu, su kuriuo buvo problemų, todėl negrįždavau namo iki vėlos nakties, buvau tik savo kambary, nėjau į virtuvę, atsikėlus iškart varydavau į miestą. Pamiršdavau valgyt, o gal tiesiog viduj pergyvenau ir norėjau, kad fiziškai man būtų taip pat bloga, kaip emociškai. Ėmiau eksperimentuoti su savimi, per vieną dieną jei ir suvalgydavau kažką, tai būdavo pusė Snickers’o. Po tą laiką mano svoris nukrito nuo 68kg iki 64kg, kur ir laikėsi kurį laiką (ūgis apie 166cm). Grįžo mama, jai savo pokyčius “suverčiau” ant japoniškos dietos, nors kai pradėjau jos laikytis, teigiau tik norinti išsivalyt organizmą.

    Tuomet mirė senelis.
    Pirmą kartą praradau kažką iš artimųjų, apskritai, bene artimiausią, po mamos, žmogų. Prieš tai būdama mokykloj, kai žinojau, jog jis serga, nesijaučiau savimi, vieną dieną, pravažinėjusi visą rytą troleibusais, nuėjau pas mokyklos socialinę darbuotoją visa apsižliumbusi ir pirmą kartą svetimam žmogui papasakojau apie savo baimę prarasti senelį, apie tai, koks man jis svarbus, tačiau per silpnas. Apie tai, kaip man skaudu jį matyti bejėgį, kai jis visą gyvenimą man buvo stiprybės simbolis. Jos patarimas man buvo parašyti jam laišką, kuris jį pradžiugintų. Tačiau nespėjau, todėl vėl ėmiau kaltinti save, nors pirma nemaniau, kad tas laiškas – kokia ypatinga idėja. Mirus seneliui mano svoris krito iki 60kg, atrodžiau gražiau, girdėjau komplimentus iš savo ir mamos draugių, kas, aišku, glostė savimeilę. Tačiau tuo pačiu ėmiau savęs nekęsti, savo liūdesį išliejau pjaustydamasi šlaunis ir nors tai buvo kvailas ir sunkiai nutraukiamas dalykas, tačiau teikė man bent kažkiek laimės, išlaisvino mane, o tuo pačiu iš kakur gavau supratimą, jog esu stora, nors anksčiau būčiau meiliai save vadinusi putlute. Mano savidestrukcija čia tik prasidėjo: nustojau valgyt (tiesa, kai valgydavau su tėvais, visuomet stengdavausi valgyti normaliai, nes žinojau, jog mano mamai svarbios smulkmenos, taip pat ir tai, jog valgyčiau jos maistą, kurį ji gamino su meile), pradėjau eit į koncertus ne tam, kad pasilinksminčiau, o tam, kad pakankamai išgerčiau ir galėčiau pasijusti tokia, kokia buvau. Mano pasaulėžiūra iš esmės pasikeitė, aplinką ėmiau matyti kitaip: anksčiau viskas, ko norėjau, tai buvo gyventi linksmai, nerūpestingai, o dabar siekiau išlieti savo apmaudą.
    Tą pačią vasarą vėl priaugau tuos 4kg pradėjusi valgyti, nes daugiau laiko praleidau namuose ir vėl atradau savo meilę saldumynams.

    Įsivaizduoju, kad jau daug prirašiau ir jums matyt jau nuobodu skaityt. :D Jei taip, atsiprašau, niekad nemokėjau siaurai išdėstyti to, kas mano galvoje.
    Žodžiu, iš savidestrukcijos metodų per ateinančius metus liko tik kartais alkoholis, pastovus rūkymas ir žalojimasis (pajutusi per didelį emocijų antplūdį, nesvarbu, gerų ar blogų, jei būdavau viena, pradėdavau ne tik pjaustytis, bet ir trankyti save). Tiesa, niekas iš mano draugų ir pažįstamų apie šitą mano pusę nežino. Nežinau, ar gėdijuosi jos.. Aš vis dar myliu save su visais savo niuansais (kartais atrodo, kad manyje gyvena dvi mano pusės: ta, kuri nori mane sunaikinti – ta, kurią sukūrė aplinkybės, ir ta, kuri myli mane ir nori mane išgelbėti – tikroji mano pusė), tačiau nenorėčiau skaudinti artimųjų, galų gale, nemanau, kad mano problemos tokios svarbios.

    Grįžtant prie pasakojimo, per šią vasarą kažkokiu būdu sugebėjau priaugti iki 72kg.. Daugiau nei tiek niekad nesu svėrus (mažiau nei 60kg taipogi). Sukaupusi visą valią baigiau žaloti save, tačiau ėmia valgyti DAUG saldumynų (plyta šokolado man jau atrodė per daug, tačiau jei norėjau daugiau, nestabdžiau savęs). Pradėjau valgyt naktim, tačiau nustojau, vėlgi sukaupusi valią. Tačiau man sunku nepersivalgyti ir per daug nesmaližiauti.
    Būtent šiąvasarą ėmiau labai nemėgt savo kūno, vėl jaučiu potraukį žalot save, nevalgyt, tačiau neturiu tam aplinkybių. Poryt einu pas šeimos gydytoją ir negaliu pagalvoti apie tai, jog reikės svertis, todėl jau keletą dienų stengiuosi apgauti savo skrandį gerdama vandenį, o mamą sakydama, jog man per karštą valgyt. Tiesa, per praeitus metus atsirado nemažai žmonių, kurie ėmė manęs nemėgt, pagrinde dėl to, jog esu gan stipri asmenybė (kaip jau sakiau, niekas nežino kitos mano pusės. Sunkiausia tai, jog nesijaučiu “pilnas” žmogus, kai manyje pešasi dvi skirtingos pusės), nebijau elgtis taip, kaip noriu, sakau, ką mastau. Pora žmonių yra pavadinusių mane stora, tačiau man apskritai tai nerūpėjo, nes aš tokia nesijaučiu (mėgstu save meiliai vadinti putlute, o ne stora, man nebaisu pasijuokti iš savęs, nes žinau savo trūkumus ir privalumus), o ir apskritai nesirūpinu, ką kas apie mane mano, ypač tie, kurie manęs nepažįsta. Pastebėjau, jog socialinėse situacijose, ne namų aplinkoje dominuoja mano senoji pusė, o namuose imu savęs nekęsti ir jau keletą dienų kartoju sau, kad esu stora (nepamirštu sau priminti, kad ne aš viena taip manau) ir kad man negalima valgyti. Prieš dedamasi kąsnį į burną pagalvoju, ar tikrai noriu valgyt ir ar nesigailėsiu, net jei esu priversta dėtis.. Kalorijas skaičiuoti pradėjau tą “eksperimentinę” vasarą. Tą pačią vasarą keliskart kišau pirštus į gerklę, kai jaučiausi kalta, nes valgiau, tačiau man priimtiniau apskritai nevalgyt. Nors priimtiniausia būtų valgyti normaliai… Jaučiu, kad dar sugebu save suimti, tačiau kartais pasidaro per sunku.

    Tai va, esu pasimetusi, nes nežinau, ką man daryti su savimi. Tikiu, kad jei žinočiau, kaip, pati galėčiau susitvarkyti su savimi, tačiau neįsivaizduoju, nuo ko pradėti ČIA IR DABAR. Neįsivaizduoju, ar linkstu į VS, bet esu tikra, kad mano santykiai su maistu nėra normalūs. Tikiuosi bent kokio patarimo ar pasiūlymo (jei kas nors sugebės visą šitą romaną perskaityt iki galo), nes jaučiu, jog savimi pasitikėti nebegaliu, kai kartais nebeatskiriu, kuri čia mano pusė man patarinėja…

    • Sveika, sudėtinga tavo situacija, ir man atrodo, kad tu ne tik linksti į VS, bet ir turi tą “gėrį”. Siūlyčiau nedelsti ir užsirašyti į pirminę konsultaciją VSC, kad būtų sudėlioti visi taškai ant “i”.

  37. Nezinau nuo ko ir pradet… As itariu, kad man gali buti valgymo sutrikimas. Labai del to nerimauju, nes bent du kartus per savaite turiu persivalgymo priepuolius, kuomet negaliu saves suvaldyti ir kemsu maista. Veliau sedziu ir verkiu, nes tiesiog neapkenciu savo valios stokos ir neapsakomo alkio. Po keliu dienu seka arba badavimo dienos arba is naujo, sedimas ant dietu. Taip jau yra nuo mano paauglystes pradzios, kai maistas tapdavo mano vienintele paguoda po keliu stresiniu gyvenimo pokyciu. Veliau apsirydineti pradejau slapcia, is karto po to kuomet mano mama sudare man griezta dieta svoriui numesti. Taip gyvenu 8 metus. Apie maista mastau didziaja dienos dali – arba kaip jo neapkesti ir vengti, arba ko skanaus uzvalgyti. Galbut as bandau valios trukuma pateisinti tuo, kad turiu valgymo sutrikima, bet noreciau is jusu suzinoti – ar tai yra VS pozymiai ar savikontroles trukumas? Kreiptis i VSC nedristu, nes jei mano mama suzinotu, palaikytu mane psichine ligone…

    • Brangioji, Z, ir aš lygiai taip pat nesu gydytoja, tačiau jei jau pati imi svarstyti, ar tai gali būti VS, ar ne – puikus ženklas ir, manau, kad turėtum nesustoti vien ties svarstymais, nes taip gali pragyventi dar ne vienerius metus. O dėl tavo mamos – net nedrįsk galvoti, kad ji palaikys tave psichine ligone! Nors VS ir yra psichologinė liga, mama niekada nevadins ir juolab nelaikys savo vaiko tokiu, jei jis pats prašosi pagalbos. Atvirai pasikalbėk su ja, pasakyk, jog įtari VS ir paklausk jos patarimo. Jos palaikymas tikrai suteiks jėgų!

  38. labas vakaras. Norejau paklausti jei brendimo metu buvo valgymo sutrikimu ir nustojo augti krutine,tai ar yra galimybe,kad ji, atsistacius organizmui padides?:)

  39. Sveika, Z. Tau tikrai yra VS, aš ne gydytoja, bet Tavo simptomai labai panašūs į mano, o man diagnozuota nervinė bulimija. Gal galėtum nuvykti į pirminę konsultaciją VSC mamai nežinant, tiesiog kad išsiaiškintum, kas tau yra ir ar tai reikalauja gydymo. Žinai, ir mano aplinkoj nedaugelis supranta, nedaugelis palaiko tą mano gydymąsi, bet man dabar svarbiausia, kaip aš pati dėl to jaučiuosi ir ar tai man padeda, kitų nuomonė jau mažai rūpi, nes, patikėk manimi, kaip aš pavargau nuo visų tų nesąmonių… Nedelsk ir nebijok kreiptis pagalbos, mano apsisprendimas nueiti į VSC buvo pats geriausias sprendimas per visą mano gyvenimą.

  40. Aciu, merginos uz atsakyma. Del valgymo sutrikimo buvau nuejusi UK pas gydytoja pries du metus, taciau ji man paskyre kraujo testa ir, gavusi mano tyrimo rezultatus, pasake, kad viskas gerai ir kad tikriausiai as neturiu valgymo sutrikimo. Todel, neskaitant to, kad bijojau seimos pasmerkimo, as ir emiau abejoti, ar man eiti Lietuvoj i VSC ar ne, jeigu jau viena gydytoja pasake, kad viskas gerai ir kad tikriausiai persivalgau del streso pakeitusi gyvenamaja vieta.

    • Vadovaukis ne gydytojų, juolab ne VS specialistų, nuomone, o savo pačios savijauta, savo pačios gyvenimo kokybe, ar ji tave tenkina? Man pvz. buvo taip, kad psichiatras nusiuntė pas endokrinologą, atseit, traukia prie saldumynų, reiškia, diabeto rizika ar pan., bet aš giliai tuo suabejojau ir nesigailiu nei kiek, kad nuėjau į VSC, nors gydymasis nelengvas, bet tikrai vertas to, kas laukia pasveikus. GYVENIMO. To tikrojo. Tik nedelsk kreiptis pagalbos!

  41. ” kad tikriausiai persivalgau del streso pakeitusi gyvenamaja vieta” – va nuo cia ir prasideda VS!

  42. Ar sveikstant būna abstinencija? Po 20 metų mečiau bulimiją, jau trečias mėnuo be jos. Labai smarkiai plaka širdis, prakaituoju, nerimas su panikos priepuoliu. Kiek tai gali tęstis? Ką daryti, kad palengvėtų? VSC apsilankyti neturiu jokių galimybių, nes gyvenu ne Lietuvoje.

    • Labas, Rima. Pati pagalvok – 20 metų gyvenai vienaip, organizmas priprato prie nuolatinio streso, persivalgymų (t.y., labai staigaus cukraus kiekio šokinėjimo kraujy) ir t.t., visai gali būti, kad kardinaliai pakeitus įpročius, organizmui reiks laiko prisitaikyt. Kitas galimas aspektas – kai emocijų neslopini maistu, jos išlenda tikruoju pavidalu – nerimu, panika, baime, o iš čia ir smarkiai plakanti širdis bei prakaitavimas. Galimas dalykas, kad anksčiau to nebūdavo, nes vos pajutus lengvą nerimą užslopindavai jį maistu ir jo šalinimu. Dabar nebeslopini, todėl reikia iš naujo mokytis susidoroti su emocijomis, ieškoti būdų, kurie padėtų tau nusiraminti.

      Sėkmės.

  43. Sveiki, jau pora metu negaliu normaliai gyventi ir suprantu jog turiu kazka daryti. Pirmiausiai mazindavau porcijas ir sportuodavau kol pradejau sau atrodyti ”normali” (mano ugis 1.66,sveriau 43 kg),po to stengdavausi islaikyti ta svori, apsiribodavau keliais kasniais per diena. Jausdavausi suirzusi,pikta, negaledavau normaliai bendrauti. Isvykau keliems menesiams i kita sali aplankyti tecio,ten manes nuolat reikalaudavo suvalgyti viska kas pagaminta, verkdavau,nervuodavausi, ziuredama i kitus valgancius zmones jausdavau panieka,sleikstuli.Po tu keliu menesiu sveriau 47kg grizusi namo pati pradejau valgyti be sustojimo,prasidejo studijos,nuolat jauciausi pavargusi, galvodavau galiu leisti sau atsipalaiduoti.Taip su kiekviena diena valgiau vis daugiau ir daugiau kol nuo 47kg svoris pakilo iki 55 ir daugiau.Sia vasara isvykau dirbti,galvojau susitvarkysiu dienos ritma,nebebus laiko persivalgyti taciau viskas dar blogiau, savaite valgau normaliai o po to prisedusi suvalgau tiek kiek imanoma kol is skausmo nebegaliu net pajudeti,ypac neatsispiriu saldumynams.Kelis kartus bandziau vemti bet neisejo.O atrodo galvoje suvokiu jog negerai, zinau ka turiu daryti,kaip elgtis bet kazkas neleidzia. Noriu pabandyti kreiptis i VSC,bet ar imanoma gydymasi stacionare suderinti su studijomis?

    • Labai gerai, kad tu supranti, jog problema yra galvoje, ir nori kreiptis pagalbos. Nedelsk, skambink, registruokis. Gydytojai tau pasiūlys tinkamiausią TAU gydymą, atsižvelgdami į tavo galimybes.
      Mano žiniomis, būdavo netgi merginų, kurios gulėdamos VSC eidavo į paskaitas, t.y., iš esmės gyvendavo ligoninėj, bet į būtiniausias paskaitas būdavo išleidžiamos. Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo.

      Laikykis.

  44. Ir dar.. jau metus laiko nesergu menesinemis, tikriausiai valgymo sutrikimai ir yra to priezastis?

  45. nezinau,ar as turiu vs ar ne, nes esu per stora ir per jauna bet.. nezinau net kaip pradeti, diena nakti sedziu galvodama apie maista, kaip as noriu buti plona, is pradziu buvo tikslas 45kg, numeciau virs 10kg ir pasiekiau ta tiksla, po to 40kg – vel pasiekiau, dabar 35kg ir baigiu isproteti, siandien priaugau puse kilogramo ir sedziu galvodama ka daryti, jauciu toki spaudima.. man dabar 12m, o jau ir vaistus riju, ir pjaustausi rankas ir nezinau ka daryti. tiesa sakant, as nenoriu nieko pakeisti nes as noriu buti plona, ugis 1,66m bet vistiek.. jauciuosi kazkokia beverte, einu gatve ir ziuriu i kitas merginas, begioju 3 kartus i diena norisi is gedos numirti, nenoriu niekur eit, nei i mokykla, nei i gatve, kol nebusiu plona, bet nematau galo.. daug kartu galvojau pasidaryti sau gala, naktim neuzmiegu ir apie tai galvoju, taciau nezinau kaip.. svoris nebekrenta, nezinau ka ir be daryti, valgau zirnelius ir agurkus – veliau issivemiu, begioju, vistiek niekas nevyksta, nagus lupu, pjaustau rankas, miegu ant zemes, nezinau ka daryti, jei nenumesiu svorio arba isprotesiu arba nusizudysiu.. o tevams as vis per stora..

  46. M, oho, koks minčių kratinys čia… Net sunku pradėti kažką patarti. Pirmiausia tai nusiramink ir susikaupk. Išsimiegok ant lovos, o ryte atsikėlusi ir nuėjusi į mokyklą, tiesiu taikiniu suk pas mokyklos psichologę ar socialinę darbuotoją. Tau dar tik 12 metų ir viena tu niekaip neišspręsi šios beprotybės. Socialinė darbuotoja ar psichologė padės tau gyventi toliau, nukreips į atitinkamas įstaigas ir pamatysi, kaip imsi kitaip žiūrėti į pasaulį, nes būnant 12 metų jis tikrai daug gražesnis ir įdomesnis nei klozeto dugnas ar skaičiai ant svarstyklių. BŪTINAI NUEIK PAS SPECIALISTUS MOKYKLOJE! O tėvams tu tikrai nesi per stora, niekada nebuvai ir nebūsi, giliai įkvėpk ir kreipkis į pagalbą, pirmą žingsnelį jau padarei parašydama čia, ženk ir kitą!

  47. Labai pritariu thequeenma. Ir dar – būtinai pasikalbėk apie tai su tėvais ar bent mama. Aš esu tikra, kad įvyko kažkoks nesusipratimas, kažkas netyčia pasakyta ar neteisingai interpretuota. Tu esi per jauna sau padėti pati, todėl kreipkis pagalbos į visus tau pasiekiamus suaugusiuosius.

  48. Sveiki, prieš pusmetį pradėjau gydytis pas psichoterapeutą, turiu daug skaudžių vaikystės išgyvenimų, kurie labai atsiliepė man gyvenime, taigi teko kreiptis pagalbos, pamažu gydymas vyksmas, tačiau mano mintys nuolat sukasi apie svorį, kovoju su persivalgymu, sakau kovoju, nes niekaip ir nepavyko iš to rato išeiti, nuolat kemšu arba nevalgau, jaučiuosi stora, nekenčiu savo kūno, mano gyvenimas tai dieta ir persivalgymas, nuotaika gera jeigu nukrenta koks kilogramas, ir nuotaika bloga, jeigu vėl prisivalgau ar vėl priaugu svorio…Pamačiau jūsų savigydos programėlę taigi bandysiu ją…, tik mane neramina tai, kad kai prasideda persivalgymo priepuolis mane kamuoja didžiulis nerimas, atrodo nenusėdžiu vietoje, galvoje tik maistas, jeigu nepradedu ryti šokoladų/saldainių/tortų kamuoja tuštumo jausmas, nerimas, dingsta nuotaika, tik didelis maisto kiekis mane nuramina…Laukiu patarimų.

    • O tu su savo psichoterapeutu valgymo problemas aptarinėji? Nes reikėtų. Ką galvoji apie kreipimąsi į VSC?

      Tu jau sugebi įvardint, ką suvalgai, t.y., nerimą, o tai jau yra gerai. Dabar reikia sugalvot, kokia veikla galėtum tai pakeist. Man, pvz., labai padeda prievartinis išėjimas pasivaikščiot. Prievartinis, nes laaabai sunku apsiauti batus, atrodo, kad beviltiška/nereikia/jokios naudos, bet kai išeinu, nerimą išvaikštau. O vaikščiodama bandau įvardint sau nerimo šaltinį ir galimus kelius nerimą pašalint. Dar labai padeda pokalbiai su namiškiais arba, skamba juokingai, bet mane ramina integravimas. :) Pagalvok, kas ramina tave ir stenkis – nors ir baisiai nesinorės bei sunku bus – to imtis.

      • Aptarėme, bet kai problemų daug neužsifiksuojame ties persivalgymu,nes kaip minėjo terapeutė persivalgymas kaip maskuojamasis dalykas kitų problemų, tai todėl ir konkrečiai ties tuo nedirbama, daugiau dirbama su emocijomis,jausmais, nerimo šaltiniu ir pan, bandau pažinti ką jaučiu, kodėl tai vyksta ir pan. minėjo, kai jau pažengsime teks reguliariai valgyti, nesiraminti valgant ir pan, bet čia su laiku viskas ateis, bet dabar taip sunku kai vėl viskas atsinaujina ryju ir nekenčiu savęs. Bandysiu veikla nukreipti dėmesį, gal tikrai padės, bet kai pagalvoju man apart valgymo nėra jokių kitų malonių dalykų, viskas užsifiksavę tik ties
        valgymu :/. O dėl VSC net nežinau, dabar einu į indvidualias terapijas, dar eiti
        kažkur kitur būtų man jau per daug, vėliau jeigu matysiu kad neišsiprendžia
        valgymo problema tai manau kreipsiuosi, dar domintų ir grupinė terapija susijusi su valgymo sutrikimais.

    • mane nuolat kamuoja mintys apie maistą, pavalgau ir galvoju ką toliau valgysiu :( ar ilgai tai tęsis? jau kelios dienos maitinuosi pagal jūsų planelį, stengiuosi valgyti nustatytu laiku, porcijų nežiūriu (o taip norisi), norisi jas mažinti, nes dėl persivalgymų esu apvaloka ir labai dėl to pergyvenu, galvoje sukasi kalorijos, ir vis nerimauju kad suvalgau per daug…

      • Turi įsisąmonint, kad laukia ilgas kelias. Ne per vieną dieną išsivystė liga, vadinasi, per vieną ir neišvarysi. Tik kantrybės ir nenuleisk rankų. Pagavusi save mąstant apie maistą sąmoningai stenkis mintis kreipti kitur, užsiimk kokia nors veikla, kuri neįmanoma be minčių atidavimo jai ir pan. Kad porcijas norisi mažint ir nepalieka mintys apie svorį ir kūno vaizdą – irgi natūralu, jos bus tol, kol jėga jas išgyvendinsi. Nebus taip, kad nubusi vieną rytą ir neberūpės. Svarbiausia, kad minčių, o ne veiksmų stadijoje tai ir liktų. Nes ką daryti jau, rodos, žinai. Tik nepamesk to žinojimo. O svoris su laiku problemų nebekels.

  49. sveiki.

    Esu gulėjusi Jūsų centre, pamenu, ten buvo populiarios įvairios psichologinės knygos. Turiu atliekamų, kurių man nebereikia (pvz. “Nepramintuoju taku”, “Pykčio šokis”) ir pamaniau, kad galėčiau padovanoti. Ar dar jums reikia, kur galėčiau atnešti?

  50. Labas, man 23m., ūgis 162, svoris 74 kg. jau trys metai (gal daugiau) sergu bulimija… pati ilgą laiką maniau, kad viską kontroliuoju, bet taip nėra… pastuvūs persivalgymai, vėmimas tapo įprastu dalyku… mano nuotaikų kaita žlugdo visą mano gyvenimą, pykčiai su mama ir draugu.. nenurimstu vietoj kol neprisikemšu, vaikštau iš galo į galą… tik lieku viena kemšu, pvz su mama pavalgom sočius pusryčius, po kokių 10 min pradedu blaškytis ka čia užkandus, žinoma prie mamos jau net nesmagu valgyti, tai laukiu kada ji išeis į kiemą ar net tualetą, kad aš dar galėčiau ko nors suvalgyti…. po to ateina kaltės jausmas ir leki išsivemti ir taip keletą kartų per dieną (savaitgaliais), darbo dienomis darbe nevemiu, grįžus namo prisikemšu ir į tualetą… žinoma jaučiu pyktį sau ir nuo to kiančia mano sugyventiniai nes beveik su jais nebendrauju… kad ir dabar katik persivalgiau ir rašau čia, kad neičiau vemt, mano vakarienė: varškės pakelis su žalumynais, trys agurkai, du didžiuliai obuoliai, kelios didelės saujos džiovintų slyvų, po slyvų užsimaniau, kažko sūraus, turėjau alyvuogių tai visą skardinę ant karto suvariau, gerai kad neturėjau saldumynų bučiau viską suvalgius…nu siaubas…. vakar po labai sočios vakarienės suvalgiau keturis sūrelius… kas svarbiausia perku juos ir galvoju į dieną po vieną suvalgysiu, bet bet bet visus ant karto suvariau… kai užeina persivalgymai aš netingiu net į parduotuvę nueit ir prisipirkt visokio šūdo… kaip man save kontroliuoti vakarais ir savaitgaliais :(((( nekenčiu savo lašiakų, noriu gražių rubelių, noriu but normali, linksma, savimi pasitikinčia mergina, noriu išsilaisvinti iš galvojimo apie maistą ir kaip greičiau prisikimšti ir išsipūsti kaip balionui, noriu kad pasibaigtų vėmimas, tiesiog noriu pasveikti

    • Labas,

      pirmiausiai noriu pasiteiraut – turi galimybių kreiptis į valgymo sutrikimų centrą? Nes reikėtų ir reikėtų labai. Liga jau įsisenėjus ir pakeisti savo mąstymą ir elgesį be specialisto pagalbos gali būti labai sunku. Viskas, ką rašai, pažįstama ir išgyventa. Ir iš to galima išlipt, tik reikia nebijot paprašyt pagalbos. Kodėl tau savo problemos neaptarus su mama ar geriausia drauge? Kartu lengviau. Skaitei savigydos programą? Ką apie ją manai?

      • Ne, tik ne su mama, o geriausiai draugei ir neišdrįsiu pasakyt… man žiauriai gėda ką aš darau, kokia bevalė esu… į vsc taip pat neturiu galimybės… skaičiau programą, bet neatidžiai, prabėgom, perskaitysiu iš naujo. Bandysiu išlipt iš šito š…., o gal galima čia susikurti istoriją tokią kaip dienoraštį? rašyčiau kiekvieną dieną kaip sekėsi, kokie išgyvenimai, pokyčiai, savijauta ir pan., gal tai man padėtų?

  51. Labai puiki mintis. Susisiek su manimi skype – tuscias_zmogus – aptarsim, kaip geriausia dienoraštį rašyt.

  52. Sveiki,
    Turiu labai rimtų įtarimų, kad sesuo serga bulimija. Pati ji labai neigia, ir nesileidžia net i kalbas, mat yra suaugusi jauna moteris. Ką patartumėte daryti, kad patvirtinti arba paneigti savo įtarimus? Kaip jai padėti?

    • Labas,
      kol žmogus pats nesuvoks, kad serga, padėti praktiškai neįmanoma. Tačiau galima paskatint pripažinimą: palikt knygą, bandyt kalbėt per aplinkui, tačiau vengt kaltinimų. Mano patirtis byloja, kad kol nepasidaro tiek bloga, kad nebežinai, ką daryt, tol atrodo, kad viską dar įmanoma sutvarkyt pačiam vos panorėjus. Deja. :S

  53. Sveiki, turiu tokį klausimą – ar didelė tikimybė vaikui susirgti nervine bulimija, jeigu vaiko mama sirgo ar iki šiol serga, bet niekuomet nesigydė nuo šio valgymo sutrikimo?

    • Tikimybė tikrai padidėja. Vaikas mato elgesio modelį, kuris neužginčijamas kaip neteisingas. Kadangi vaikai siekia atkartoti suaugusiųjų, o ypač tėvų, elgesį, labai tikėtina, kad kažkuriuo momentu tai užsifiksuos kaip būdas tvarkytis su emocijomis ar bus pernelyg sureikšminta figūros svarba. Net yra mamų, kurios pačios išmoko per daug suvalgiusias dukras vemti – jos taip paniškai bijo storumo, kad net vaikiškas putlumas atrodo nepriimtinas.

  54. Sveiki,
    turiu didele problema… negaliu nustoti valgyti. kai pradedu, tai finisas buna tada, kai jau nebegaliu sustoti. jauciuosi siaubingai… sitos visos bedos prasidejo, kai baigiau sportuoti. nuo vaikystes intensyviai sportavau, buvau sportisko, raumeningo sudejimo, ”tvirta” kaip mane vadindavo mama. taigi kai sportavau tai ir valgydavau atitinkamai nemazai. baigusi sportine ”karjera” sulaukiau is seimos nariu pasiepimu, kad sustorejau. normalau manau, kad daug metu prasportavus nebeturint fizinio aktyvumo svoris ima augti, kai maisto porcijos liko tokios pacios kaip sporto laikais. taigi seiminiski pasiepimai buvo luzis… pradejau intensyviai lakstyti, nevalgyti vakarais, o veliau isvis sumazinau maisto porcijas. galop per pusmeti numeciau apie 8 kg ( nuo 72 iki 64). visi gyre mane kaip graziai lieknai atrodau, smagu buvo ziureti ir i veidrodi, bet laaabai buvo sunku islaikyti svori, budavo atkakliai sportuoju, maziau valgau, o tik sast viena diena pratrukstu ir prisivalgau iki soties visko, tada kita diena darau ”iskrova”… va nuo tada ir prasidejo mano gyvenimas dieta+sportas arba ryjimas non stop…pernai per vasara priaugau 8kg, grizau i savo svori, kai sveriau sportavimo laikais. nepatikau sau, drauges mate kad sustorejau, bet per daug geros drauges, kad sakytu kritika, o vis sakydavo ”eiktu gerai atrodai”, nors sau nepatikau kaip atrodziau… taigi pastarieji mano metai yra tokie: bunu sukaupiu valios pastangas ir maziau valgau, sportuoju, atsisakau saldumynu, numetu svorio, o kita savaite ar dvi valgau viska- sokoladus, sausainius ir pan, o kas svarbiausia geriausiai jauciuosi valgydama viena, kai niekas nemato, nes geda sitiek esti prie kitu zmoniu… taigi per savo tokius zaidimus dietinuosi-edu pasiekiau 78kg riba… jauciuosi klaikiai, celiulitas puosia kojas, pilva, nugara, negaliu i save ziureti… kiekviena vakara save drasinu viskas susiimsi ir kita diena pradesi reguliariai valgyti, bet kur tau ateina kita diena ir vel trukt uz vadziu ir viskas nuo pradziu… noriu sau padeti, noriu gyventi normalu gyvenima be tokiu minciu, kurios sukasi mano galvoj ”o prisipirksiu to to ir valgysiu” ir pan… nezinau nuo ko pradeti… pasiskaciau patarimu uzsirasyneti, ka kiek ko kada valgau, analizuoti tai, bandysiu manau nuo to… nors siaip manau, kad VSC butu kur kas geresnis budas isgyjimo link… tarp kitko, kalbuosi su mama ir sakau jai kad negaliu nustoti valgyti, kad turiu tokia beda, o jinai mane drasina sukaupti valios jegas, bet kad nezinau, kur jos dinge is manes… ir dar pabaigai, paradoksas tame, kad kai paderinu mityba, pasportuoju tai jauciuosi super, miegu ir jauciuosi gerai, bet si jausma iskeiciu i begalini edima ir sunkumo busena… va to tai nesuprantu ir negaliu sau paaiskinti, kodel renkuosi blogesni gyvenimo kelia..

    • Labas,

      pirma, ką turi suprasti, – čia nėra valios turėjimo ar neturėjimo dalykas; čia – liga, kurią reikia gydyti. Ir kuo greičiau pradėsi, tuo mažesnę dalį savo gyvenimo jai atiduosi. Ir jei tik turi galimybę, labai raginu kreiptis į VSC – su specialisto pagalba bus lengviau. Tačiau jei nesiryžti, gal bandydama programą norėtum rašyt savistabos užrašus čia? Kartu lengviau.

  55. Sveiki.
    Nežinau net nuo ko pradėti…
    Tiesiog dabar labai sunku ir noriu išsipasakoti nepažįstamiems, nes pažįstamiems gėda ir nedrąsu…
    Visą gyvenimą buvau apvaloka. Paauglystėje, kaip ir visi, išstypau, buvau normalaus svorio. Bet kartu su paauglyste prasidėjo ir problemos. Pirmoji meilė padarė savo (man buvo 16 m.) – pradėjau nekęsti savęs ir nuolat ieškodavau paguodos maiste. Vėliau, pažvelgus į svarstyklių rodmenis ir veidrodį man pasidarė šlykštu – priaugau tikrai nemažai svorio, todėl įsigudrinau, kai niekas nemato išsivemti. Pirmą kartą tai padarius apėmė toks didžiulis gėdos jausmas, tariau sau, kad niekada daugiau to nedarysiu. Tačiau tai, nors ir retai, kartojosi. Atsiribojau nuo šeimos, draugų, tapau liūdna, pradėjau žaloti save. Kol galų gale mano žaizdas ant rankų pastebėjo mama, tada liovėsi viskas staigiai, kaip ir prasidėjo. Tiesiog nenorėjau skaudinti jos… Viskas aprimo, aš lyg ir susitvarkiau, kartais persivalgydavau, bet neišsivemdavau.
    Vėliau vieną vasarą, man niekaip nesisekant susirasti pastovaus vaikino, įsikaliau į galvą, kad kaltas svoris, norėjau labiau pasitikėti savimi (tuo metu svėriau 80 kg, mano ūgis 1.76 cm). Pradėjau pastoviai vemti, pradėjau nevalgyti, aktyviai ir net per daug sportuoti. Kartais į dieną išgerdavau du kavos puodelius ir jausdavausi soti. Ilgainiui pradėjau galvoti, kad net kramtydama gumą įgaunu labai daug kalorijų. Galbūt prie to prisidėjo ir kitos problemos – jaučiausi labai vieniša, nes persikrausčiau gyventi atskirai nuo tėvų, šiuo metu irgi gyvenu viena ir nors aplinkui turiu nuostabių mylinčių mane žmonių, jaučiu didelį vienatvės jausmą. O jei aplanko sunki diena, užeina skausmingos mintys, visada mano paguoda tampa maistas… Po tos vasaros, man sugrįžus į studijas, visi buvo apstulbę, kad per tokį trumpą laiką aš taip suplonėjau, visi klausinėjo, kaip man tai pavyko, aš meluodavau, jog aktyviai susidomėjau sportu, kad jis tapo mano gyvenimo dalimi, kad sureguliavau mitybą…Susiradau vaikiną, bet greitai jį pati palikau, nes supratau, kad turiu didelių problemų ir geriausia būti vienai. Galiausiai aplinkiniai žmonės, draugai, šeima pradėjo man sakyti, jog atrodau jau nesveikai plona, mane apėmė dar didesnė depresija. Žiūrėdavau į nuotraukas ir matydavau storažandę merginą, nors iš tiesų atrodžiau išsekusi, pavargusi, kartu tai atsiliepė mano santykiams su aplinkiniais, tapau labai liūdna ir uždara, keldavausi su mintimi, kad greičiau ateitų vakaras ir kaip grįžusi po paskaitų galėsiu nusiraminti su maistu ir jo pašalinimu iš skrandžio. Kartu pašlijo ir sveikata – nuolat jausdavau nuovargį, galvos svaigimą, skrandžio skausmus, pablogėjo dantų būklė. Pora kartų mąsčiau, kad geriau numirti…bet tada pagalvojau, kad gaila suteikti tokį skausmą artimiesiems…
    Tai tęsiasi iki šiol. Jau daugiau nei metai. Buvau atsigavusi šią vasarą, nes visą vasarą gyvenau su tėvais, mama pradėjo mane įtarinėti, pradėjo sakyti, kad pažiūrėčiau, kaip atrodau…
    Susiradau artimą širdžiai draugą. Prisiekiau sau, kad viskas, tu laiminga, baigsiu šias nesąmones, nebeskaudinsiu kitų ir savęs.
    Mane paliko…
    Šiuo metu esu gilioj bedugnėj…Galiu ant pirštų suskaičiuoti dienas, kai to nedarau…Šiuo metu sveriu 59 kg, tačiau manau, jog svoris neužilgo labai nukris, nes nesusitvarkau su savo emocijomis ir vėl po mažu pradedu badauti.
    Visada buvau linksma, draugiška, kompanijos dalis, nemėgau ir nemėgstu kitiems rodyti savo skausmo, ašarų, visi yra pripratę mane matyti su plačia šypsena. Porą kartų bandžiau išsipasakoti artimiems draugams, bet sudvejojau. Bijojau, kad pasmerks, nesupras, pasišlykštės. Suprantu, kad visų pirma man reikėtų pasakyti šeimos nariams, bet negaliu net pagalvoti, kad jie manimi nusivils… Manau, jog didžiausia bėda manyje yra ta, jog per daug visą gyvenimą iš savęs, o kartu ir iš kitų reikalauju, visada visur siekiu tobulybės, nors tai ir neįmanoma. Ir beprotiškai dėl visko kaltinu save.
    Man tik 22 m. Dar visas gyvenimas gali būti prieš akis, bet aplink šiuo metu matau tik beprasmybę, niekas, kas anksčiau teikė laimės, daugiau nejaudina. Jaučiu apatiją ir šleikštulį. Keista prisiminti save tais laikais, kai kiekviena smulkmenėlė teikdavo laimės.
    Žinau, kad sergu…ir rimtai. Ir visų pirma tai mano mąstymo problema. Bet viskas atrodo taip giliai įsišakniję, kad nežinau, kas man galėtų padėti… Man reiktų susirūpinti, tačiau baisu, jaučiuosi viena, bijau viešai pripažinti, kad esu psichiškai nestabili. Jaučiuosi lyg stovėdama ant slenksčio, kai belieka tik vienas žingsnis – užeiti arba išeiti.
    Tai tiek. Galbūt tai eilinė istorija, kaip ir milijonų kitų. Bet pagaliau, nors ir tokia forma, pasipasakojau. Pagaliau nebemelavau.
    Vienu žodžiu, nežinau nuo ko pradėti gydytis :) Gal kas galėtų ką nors patarti? Gal yra kokia nors alternatyva be ligoninės?

    • Vienam susitvarkyti gal ir įmanoma, bet be galo sunku. Reikalinga specialistų pagalba. Visai nereikia bijoti ligoninės. Kalbant apie VSC- tai labiau panašu į sanatoriją, nei į ligoninę. Žinau ką sakau. Patikėkit.

  56. Turiu klausimėlį, esu antrame žingsnyje, ar jame reikia bent kiek riboti porcijas, nes tikrai valgau daug ir taip 5kart per dieną po daug, gal nelabai gerai taip?kaip nusistatyti tas normalias porcijas, kai esu įpratusi valgyti labai didelėmis? ir ar antrame žingsnyje reikia vengti maisto, kuris skatina persivalgyti pvz saldainių?

    • Tiesiog valgydama neskubėk, įvertink savo alkanumą ir sotumą, mokykis įsiklausyti į kūno signalus. Iš karto tikriausiai nesuprasi, bet laikui bėgant nesunkiai susidorosi su šia užduotimi. Kadangi draudžiamų maisto produktų nėra, saldainių vengti nereikia, o kad nesuvalgytum daug, turi žinoti, kad jų gali valgyti ir ryt, ir poryt. Kai suvoksi, kad tai ne draudžiamas produktas ir juo gali mėgautis kasdien, pradings poreikis prisivalgyti per daug. Plačiau apie tai skaityk knygoje “Intuityvus valgymas”. Jau yra knygynuose lietuviškai. Tikrai verta dėmesio knyga.

  57. Sveiki, sergu nervine bulimija jau daug metų (6metus), pasekmės ryškios: atsiribojimas nuo draugų, depresyvumas, nusilpę plaukai, nagai, visiškas sotumo jausmo dingimas ir t.t., o svarbiausia – nuolatinis paausinių liaukų patinimas, kuris apmažėja tik tuo atveju,kai daug pavalgau (išsiskiria tuomet susikaupusios seilės). Neretai persivalgau ir vemiu vien dėl liaukų apmažinimo ir tuo pačiu “saugau” normalų svorį.
    Šiemet norėjau pas Jus atvykti, bet man paskaitos iki pietų, o konsultuojate kaip tik iki to laiko. eiti į mokamas konsultacijas privačiose klinikose neturiu finansų. Nežinau, kaip ką daryti,pati nesugebus susitvarkyti. Ką patartumėte?

    • patarčiau būtinai apsilankyti VSC, Paskaitos yra tik vienas iš pretekstų nesiimti kardinalių priemonių. Kai kalbama apie tavo sveikatą ir tavo tolesnį KOKYBIŠKĄ gyvenimą, jokių negaliu, nepatogu negali būti. Ir privačioms konsultacijoms tikrai nemėtyk pinigų, nes įtariu profesionalios pagalbos ten negausi. Netgi jei dėl gydymo reiks paaukoti metus mokslų , nieko baisaus nenutiks. Na metais vėliau gausi diplomą. Ir kas čia baisaus. Juk prieš akis – dar visas gyvenimas.Juk viskas dėl savęs pačios.

  58. Sveiki, beveik metus sergu anoreksija, pasitaiko ir persivalgymo pripuoliu. Klausimas toks: siuo metu, per diena suvartoju 500-800, kartais tik 300 kaloriju, is dietologo gavau mitybos atstatymo plana, ten tik 1000-1200 kaloriju, suprantu, kad jei pradesiu tiek valgyti, svoris augs, bet juk toks kaloriju kiekis tikrai mazas, zinau, kad man jo neuztenka, tai ar gali but, kad organizmas pripras ir svoris nustos augti? Priaugti man, kaip sako gyditojas, reikia 2-4kg. Beto, labai sunku prisiversti tiek suvalgyti…

    • Svarbiausia, kad pripažįsti turinti bėdą. Tai didelis žingsnis sveikimo link. Deja, kiti likę-labai smulkučiai, bet be galo svarbūs. Todėl neskubėk. Iš tavo pasakojimo neaišku, ar kreipeisi į psichologą. Jei ne-nedelsk, geriau į tą kuris specializuojasi šioje srityje.Dėl valgymo -maisto kiekį didink palaipsniui, per kelias dienas, kad praktiškai bado režimu funkcionavusi virškinimo sistema priprastų. Dietologės rekomenduojamas kcal kiekis pakankamai mažas. Valgyk mažomis porcijomis penkis šešis kartus per parą. Kai tavo organizmas gaus pakankamai maistinių medžiagų susireguliuos ir svoris. Sėkmės ir kantrybės. Būtinai perskaityk visus šio tinklalapio straipsnius. Ten rasi daug atsakymų.

  59. Laba diena,
    esu 22 metų studentė. Kiek save prisimenu, tai maistu ir suvalgomu jo kiekiu domiuosi nuo penktos ar šeštos klasės. Jau tada pavasariais laikydavausi griežtų, šiek tiek kūno linijas dailinančių dietų (nors kas tokiame amžiuje gali gražėti, kai antsvorio niekada neturejau). Ir taip jau eilę metų. 2012 pavasarį numečiau 9 kilogramus per 4 mėnesius. Svėriau 47kg, mano ūgis 166cm. Tai buvo drąstiškiausias svorio kritimas mano gyvenime… Pradėjau mažiau valgyti, taip mažinau suvalgomo maisto kiekį, kol galiausiai kartais per dieną išgerdavau tik puodelį arbatos. Vandens nevengdavau, jeigu tilpdavo – 3 litrai būdavo ne riba. Du kartus per dieną suvalgydavau po kelis saukštus košės (įvairios… ką rasdavau, ta valgydavau). XS dydis pradėjo kabėti… Vėmimas persivalgius, dažniausiai saldumynų (turiu priklausomybę jiems ir jei negaunu, tai net drebėt pradedu..) tapo kasdienybe. Išlaidos didžiulės, sveikata pašlijo. Dingus mėnesinėms pajutau grėsmę. Susiėmiau į rankas.. Nenorėjau vasaros klinikoje. Į psichologą ar medikus nesikreipiau. Nusprendžiau, kad padėti sau galiu tik pati. Ir ką Jūs manot. Po 4 mėnesių grįžo mėnesinės, priaugau šiek tiek svorio. Saldumynų nevengiu, atrodau gerai, bet VISĄ LAIKĄ galvoju apie svorio kontrolę, mitybą, fizinę veiklą ir t.t. Nesisvėriau jau tris mėnesius, dažniau persivalgau, nei nepavalgau. Bet veiksmai toli gražu nelygus mano mąstymui. Jis vargina. Kankina nemiga.

    Prašau sakykit, ar aš sirgau anoreksija? Ar tai galima pavadinti kaip nors kitaip, nes kiek girdėjau ir skaičiau, jos savaime žmogus neišsigydo, reikalinga kompleksinė medikų ir psichologų pagalba, reabilitacija ir t.t. Nesu garantuota, kad tai nepasikartos. Nes paskata buvo (galbūt ir juokais) išreikšta kritika iš draugo pusės, kuri sukrėtė. Jeigu vėl išgirčiau kažką panašaus – viliuosi atlaikyti, tačiau pasitikėjimu savo jegomis esu linkusi abejoti.

    • Aš nenoriu tavęs gąsdinti, tačiau tu tebesergi. Tai labai gerai iliustruoja „VISĄ LAIKĄ galvoju apie svorio kontrolę, mitybą, fizinę veiklą ir t.t. Nesisvėriau jau tris mėnesius, dažniau persivalgau, nei nepavalgau. Bet veiksmai toli gražu nelygus mano mąstymui. Jis vargina. Kankina nemiga.“

      Turi suprasti, kad valgymo sutrikimas yra ne tik tuomet, kai labai mažai sveri ar nuolat vemi. Valgymo sutrikimas – liguistas ir varginantis santykis su maistu ir kūnu. Liguisto elgesio epizodai gali užeiti ir vėl praeiti, būti pagerėjimai ir pablogėjimai, t.y., galima mažiau vemti, rečiau persivalgyti, anoreksijos atveju – priaugti svorio, tačiau jei liguistas mąstymas lieka, tuomet lieka ir liga. Juolab, kad tu ir pati pastebi, jog reikia visai nedaug, kad kristum atgal į bedugnę.

      Aš siūlau kreiptis į specialistus, kol padėtis vėl nepradėjo blogėt. Nes jei nieko nedarysi, esu beveik tikra, kad šis pagerėjimas – laikinas.

  60. Sveiki. Net nežinau, nuo ko pradėti.. Jau daugiau nei trejus metus sergu nervine bulimija. Tiesa, prieš dvejus metus buvau sukaupusi valią ir apie pusę metų maitinausi visiškai normaliai, net buvau pamiršusi apie ligą, kai vieną dieną susipykau su mama.. Persivalgiau, apėmė kaltės jausmas, todėl viską išvėmiau. Vėl įsisukau į tą ratą ir nebepajėgiu viena su tuo kovoti. Kartais persivalgau po kelis kartus per dieną ir, aišku, paskui viską išvemiu. Jei tik priaugu šiek tiek svorio, jaučiuosi klaikiai: nebenoriu susitikti su draugais, pykstu ir apskritai nenoriu net kojos iš namų kelti. Jau savaitę nėjau į mokyklą, mama dėl to pyksta: juk esu abiturientė.. Ji mano, kad tinginiauju, jei pasakau, kad blogai jaučiuosi, sako, kad meluoju.. Pasakyti, kad sergu, neįstengiu. Nepasitikiu ja taip, kad galėčiau pasakyti (ji labai kategoriška), o ir nenoriu skaudinti. Parašiau jums, nes nebeįstengiu kovoti su savimi ir niekam kitam negaliu išsipasakoti. Man visa tai per sunku: šįryt net norėjau nusiskandinti. Vienaip ar kitaip neturiu ko prarasti.. Nežinau, kodėl to nepadariau, galbūt giliai širdyje dar kažko tikiuosi iš gyvenimo. Supratau tik tai, kad viena kovoti daugiau nepajėgsiu, man labai reikia jūsų palaikymo..

    • Labas, Kristina.

      Pirmiausiai – giliai įkvėpk ir iškvėpk. Penkis kartus.

      Labai džiaugiuosi, kad, visgi, pagalbos kreipeisi bent čia. Nors aš labai siūlyčiau pasisakyt kam nors iš draugų/artimųjų, kai pagalba ranka pasiekiama – paprasčiau. O ir mamai kur kas labiau skauda, kad vaikas ja nepasitiki, o ne kad serga. Pasisakyti sunku, bet labai verta. Tačiau jei jėgų tam nerandi, kas yra labai suprantama, kol kas palauk.

      Ir prarasti visada yra ką. Kad ir šviesesnį rytojų.

      Pirmiausiai pradėkim nuo pirmo programos žingsnio, gerai? Gal nori čia turėti savo temą, kurioje galėtum rašyt, kaip tau sekasi programos laikytis, turėti plotelį, kuriame būtum išgirsta, kai tau blogai? Nes palaikymas, padrąsinimas ir patarimai visuomet reikalingi, o aš nežinau kito būdo tau dabar padėti, kaip kad pasiūlyti daug rašyti – nuo to, ką valgei, iki to, kaip kokia emocija dabar kirba širdutėj, kokia mintis galvoje.

      Dar siūlyčiau kreiptis į VSC, bet kadangi tu nesi pasiruošusi pasakyt mamai, nemanau, kad pasiūlymu pasinaudosi. O tu vilnietė?

      • Ačiū už greitą ir nuoširdų atsakymą – labai padėjo nusiraminti. Dabar jaučiuosi daug geriau (nevėmiau ir nepersivalgiau dvi dienas), bet patarimu čia rašyti būtinai pasinaudosiu, nes žinau kiek nedaug reikia, kad ir vėl atkrisčiau.
        Ne, nesu iš Vilniaus, gyvenu netoli Klaipėdos, bet tikiuosi kitais metais persikelti į sostinę.
        Dar kartą ačiū.

  61. Sveiki. Norėjau pasiteirauti, ar vis dar vyksta savitarpio pagalbos grupės? Norėčiau pas Jus surįžti :)

    • Skambinau į VSC, sakė, kad kol kas – vyksta tik meno terapijos, o savitarpio grupė bent jau kiekvieną savaitgalį tikrai nebesusibėga. Tikslesnę informaciją pažadėjo kitą savaitę. Tačiau mes galim susiorganizuoti savo savitarpio grupelę, jei tik būtų norinčių. :)

  62. Dabar galvoju, kad visai reikėtų kokios nors patogesnės/privatesnės komunikavimo priemonės, kurioje galėtumėm tokios grupelės susiėjimą aptart. Kol kas – visos norinčios susitikimo brūkštelkit man į e-mail: inga@valgymosutrikimai.com – susiorganizuosim. Vėliau sugalvosiu, kaip organizaciją padaryt patogesne. :)

  63. Labai prasyciau atsakymo, nes VS turiu apie 9 metus. Paskutiniai 5 buvo gana ramus, pereje i letine forma, per daug nekankinantys, nebuvo labai ekstremalus, bet sveikata eme stipriai irti. Sutriko hormonine pusiausvyra. Per dideles pastangas ji buvo atstatyta. Rodos jau nebeliko nei badavimo, nei persivalgymo, esu pajegi sustoti ir tuo didziuojuosi arba zengti zingsni i virtuve, kai norisi badauti. Nesu kvaila, suvokiu ka darau ir kur einu. Siuo metu istekejusi. Planuojame vaikus. Bet yra problema, kuri mane labai kamuoja. Tai mano emocijos. Verdu, kupu kaip puodas. Ar tai dziaugsmas, ar liudesys, ar pyktis, bet galiu taskyt emocijas i visas puses. Anksciau sugebejau jas prilaikyti, bet atsiradus priklausomybei muo maisto, kuno ir savivertes, mano asmenybe labai pasikeite. Tapau net ir sau atgrasi, nes dazni pykcio protrukiai. Arba nesinori nieko daryt, niekas neidomu, reikia nuolat prisiversti. Nebeliko nuosirdumo manyje, tolerancijos. Be to esu labai pazeidziama ir daznai nesaugi. Vyras mane myli, esu laiminga su juo. Tik ka daryt su emocionalumu ? Anksciau ji isliedavau per maista. Netrukus emiau rukyt. Jauciu, kaip laukiu akimirku, kada gersime sampana, pats kunas iesko iskrovos saltiniu. Be to megstu myletis. Labai linkstu i malonumus, ten kur galima issikrauti emociskai, kur atsipalaiduoju, bet mane tai vargina. Man idomi jusu nuomone. Nerasykite apie jogas ar meditacijas, tai praktikuoju jau 6 metus, beveik kasdien. Neismanau kur deti ta emociju viesula viduje… chaosa, jauciu kad kazkas neisreiksto vis verziasi is manes. GAl man laikas gimdyti vaikus ? per didelis kruvis energijos ? kodel kiti zmones sugeba buti ramus, o as turiu kamuotis su sunkiai kontroliuojamomis emocijomis ?

    • Aš primygtinai siūlau susirasti psichoterapeutą, nes, panašu, problemos yra baisiai giliai, o tos nevaldomos emocijas – tik ledkalnio viršūnė, kuri tokia akivaizdi, kad pamatyti neišeina. Valgymo sutrikimą apvaldei, kas yr labai šaunu, sveikintina ir pagirtina, bet, akivaizdu, su savim vis tiek nesusitvarkai taip, kaip norėtųsi, ar bent jau nesugebi priimti savęs tokios, kokia esi. Ta prasme, didelis emocionalumas gali būti ir būdo bruožas, nebūtinai sutrikimas, tačiau jis neturi trukdyti – jei įgimtas, tai turi išmokti išbūt su tomis emocijomis. Aš nesu specialistė, bijau, kad čia nelabai galiu ką daugiau patarti, deja.

  64. Sveikos merginos, as čia su tokiu klausimu… Bulimija sergu gal kokius 10, iš pradžių, kaip ir daugeliui iš jūsų tai buvo fantastiškas svorio mažinimo atradimas, paskui visas mano gyvenimas sukosi vien tik apie maistą, taigi buvo toks gyvenimo tarpsnis, kad apskritai nenorėjau gyventi. prieš kokius 4 metus daugiau mažiau susiėmiau, susiradau drauga, kuris dabar yra mano vyras, susilaukem nuostabios dukrytes. Bet žinot as lig šiol negaliu įveikti šios priklausomyės, daugiausia saldumynams. Man būna užeina silpnumo akimirkos, kai lieku viena, vaikas kietai miega, štai ir prasideda man liguistas noras kažko nesaikingai prisivalgyti. Per savaitę man pasitaiko 1-2 priepuoliu. Tiesiog as nerandu savyje tokios stiprios motyvacijos, kad visą ti liaučiausi daryti. Man nei dantys išbirėjo, nei plaukai išslinko, nei skrandžio problemų turiu, tiesa, kai labai stipriai ta maisto manija mane valdė, kai per dieną vemdavau po kelis kartus, tai buvo patinusios selių liaukos, tai skruostai buvo tokie gan patinę. tai vat, aš kaip ir norėčiau visalaik normaliai maitintis, be jokiu persivalgymo priepolių ir vėmimo, bet negaliu savyje atsakymo, kodėl negaliu kartais nesaikingai mėgautis maistu, atsipalaiduoti, valgyti ko užsigeidžiu ir daug, o ne apsiriboti vienu saldainiu ar pyrago gabalėliu, jeigu jaučiuosi gerai, nors tai ir nėra aišku normalus suaugusios moters mąstymas.

    • Pirmiausia pamėgink atsakyti į klausimą: kodėl atsipalaidavimas tau siejasi su maisto neribojimu? Kas taip stipriai tave varžo, kad malonumo sieki tokiais būdais?

  65. Laba diena. Nežinau ar man čia vieta, tačiau vis tiek rašau. Perskaičiau visus klausimus ir atsakymus šiame puslapyje ir nemačiau nei vieno vyro ar bent nepastebėjau. Gal pirmas būsiu. Man 24 metai ir aš mėgstu saldumynus. Vaikystėje jų suvalgydavau daug ir tik kartais saldumynais pakeisdavau normalų maistą. Visa mano vaikystė ir paauglystė buvo normali (kalbu apie maistą). Kai pradėjau studijuoti kartais saldumynus valgydavau vien iš neturėjimo ką veikti. Dabar jau studijas baigiau ir pradėjau valgyti dėl streso, o kai gerai jaučiuosi, vėl valgau šiaip sau. Liūdna – saldumynai, linksma – mažiau saldumynų, bet vis tiek valgau. nėra ką veikti ir vėl s…. Kartais pusę dienos darbe praleidžiu galvodamas, kad va po darbo nueisiu į parduotuvę ir nusipirksiu ko nors saldaus. Arba sėdžiu namie, pavalgau vakarienę ir apsėsta mintis, kad va reiktų saldumynų ir tą mintis taip lieka galvoje tol kol nenusiperku ir nepavalgau ko nors saldaus. Nusiperku vieną šokoladą, suvalgau, hmm, maža, tada dar vieną ir t.t. O po to jaučiu kaltę, kad žaloju save ir mąstau, kad metu saldainius. Praėjus 2-3 dienomis vėl tas pats.
    Ir vaikystėje ir paauglystėje suvalgydavau daug maisto ir buvau liesas. Dabar suvalgau mažiau ir esu truputi priaugęs svorio. Tiek sveriu dabar man tinka ir patinka, noriu toks visada išlikti.
    Aš ir sportuoju ir siekiu savo gyvenimo tikslų ir draugų turiu ir šiaip savo gyvenimu esu patenkintas. Tik va saldumynai…
    Mano pagrindinė dabartinio streso priežastis yra svetima šalis. Aš čia apsistojau trumpam, turiu net tikslią kada išvyksiu, liko mažiau nei metai. O kas bus, kai grįšiu į Lietuvą? Bijau, kad saldumynai gali išlikti mano galvoje vis vien.
    Žinau, kad bėda yra mano galvoje… Atsimenu, kai mečiau rūkyti cigaretes ir vartoti alkoholį. Buvo taip lengva tai padaryti, nes tiesiog susivokiau, kad aš to nenoriu, man to nereikia, be to esu geresnis žmogus. Ir jau beveik trys metai esu abstinentas ir esu labai labai laimingas dėl to.
    Apie skaičius. Ūgis 190, svoris 85 kg. O kas liečia saldumynus, hmm. kartais tiesiog desertui suvalgau tirs plyteles šokolado arba tris dėžutes po litrą ledų, dar koks sausainių pakelis. Apskritai dėl valgymo kartais mėgstu tiesiog kimšti, nors ir esu sotus. Jeigu tarkim lieka sausainis lėkštėje, tai aš tiesiog privalau jį suvalgyti, nes kitaip kankins tą mintis mane visą vakarą. ir taip su visu maistu. Manau tai nenormalu.
    O likusis mano maistas yra geras, na bent aš taip manau. Valgau vaisius, daržoves, sėklas, avižas, pieno produktus, žuvį ir tik kartais mėsą. Ir nieko kepto nevalgau.
    Kažkurį laiką sekiau savo savo svorį, bet to nebedarau, atsibodo kažko, supratau, kad nieko tas neduoda. Saldumynus nesenai pradėjau valgyti pasislėpęs. Jaučiuosi, kaip saldumynų-holikas.
    Esu užsiminęs porai draugų apie tai, tačiau supratau, kad jie manęs nesupranta ir nebekalbėjau daugiau. Su šeima būtų tas pats. O savo šeimos ar draugės neturiu.
    Aš susirūpinęs savo sveikata – ir organizmo ir psichine.
    Kas man yra? Ką man daryti? Kaip elgtis? Kokios jums mintys kyla? Ar yra mane suprantančių?
    Iš anksto dėkoju ,mielos moterys, už atsakymus.

    • Pirma kilusi mintis – nedavalgai. Įvesk į savo valgiaraštį daugiau grūdų, duonos, makaronų, bulvių. Tavo pasirinktas maistas yra sveikas, tačiau labai negalima apsiriboti vien jais. Nes dabar tu, rodos, gauni per mažai angliavandenių, o organizmas reikalauja energijos čia-ir-dabar, iš čia ir gali kilti dalis meilės saldumynams. Tačiau tai paaiškina, kodėl tau taip norisi cukraus, tačiau nepaaiškina, kodėl reikia tokiais kiekiais. Vadinasi, problema iš esmės yra psichologinė. Ar tikrai esi patenkintas savo gyvenimu, ar tik turėtum būti patenkintas? Ar skiri pakankamai laiko pomėgiams ir maloniai veiklai (ne tai, kurią TURĖTUM daryti, nes *kažkas*)?

  66. labas. kai pradejau skaityti, galvojau , kad cia raso pana. bet kai pamaciau , kad tu vaikinas, tai pirma mintis, kad gauni per mazai kcal, todel taip traukia prie saldumynu. ar turi kazkoki mitybos plana vyrui ir dar sportuojanciam? pas tawwe maistas sweikkuoliskas ir manau patas esi linkes riboti maista. na reiia susiziureti ar visu pirma tu tinkamai maitiniesi ir ar maisto trukumas nesukelia tau persivalgymu..as pati esu daug sportuojanti, o dar ir ribojanti maista, todel tawe labai suprantu del saldumynu :D is ju greiciausiai energijos gaunam, ;) organizmas ne kvailas…

    • Taip, dažnai esu linkęs riboti sau maistą. Mitybos plano neturiu. Kaip tokį pasidaryti? Ar orientuotis į kcal ar į maisto sudėtį? Aš ne tik sportuoju, bet šiuo metu ir fizinį darbą dirbu. Stengiuosi maitintis sveikai ir nežinau ar visų reikalingų medžiagų gaunu.

      • tai cia ir kyla pavojus persivalgyti kai negauni pakankamai kcal. aisku ir maisto sudetis gali tureti itakos persivalgymui, bet vien produkt ribojimas priveda prie to. siiap reiktu pas dietologe gauti plana, bet ir pats pasiskaiciuok kiek tau kcal reiia…supranti problema tame, kad ir tu zinosi kiek kaloriju reikia, ju vistiek neleisi sau tiek suvartoti. as sneku is savo [atirties, nors tureciau gauti apie 3500, bet suwartoju 1400, na o persivalgymo epizode gaunu ohoho kiek kcal. paskui as dar ir vemiu :/ )kad ir kiek kartu po ribojimo vyktu persivalgymas- vemimas, vistiek VEL IR VEL pradedi viska is pradziu- ribojimo arba badavimo. Todel tau reiktu kompleksinio gydymo, nes pats nesugebesi padidinti kcal. na o gal sugebesi :) labai dziugu butu, jei leistum sau pabandyti ir paziureti kas is to iseina :) galimi rezultatai- gera nuotaika, jokiu persivalgymu, pasitikejimas ir pan :)

  67. Laba, vemiu del to kad praeitu seiliu liauku patinimas(paausines liaukos pasidaro kietos, dydzio sulig kiausinis, sunku net galva pasukioti).Galeciau buti kaip normalus zmogus, pastebejau kad lengviau ziuriu i maista – galeciau susilaikyti pavalgius nevemti, taip po biski save sekti.
    Noriu uzsiimti veikla, bendrauti su zmonemis, uziimti bendruomiska veikla, priklausyti klubams, dalyvauti renginiuose, dirbti, bet kaip galima istverti buti visai isburkusiai, kaip reikia eiti i paskaitas, buti mieste ir t.t.?ketinu ateiti pas Jus, tik man klausimas, kiek laiko turesiu buti isburkusi?tinstu visa,ne tik veidas, bet ir kojos, manau tai del baltymu stokos.
    Per savaite pasportuoju pora – tris kartus po valanda,tada geriau pasijauciu, tarsi issilankstau, ir tinimas bent jau koju apmazeja (o paausiniu liauku patinimas buna toks, kad susidares spaudimas kelia toki didziuli diskomforta, kad paprasciausiu net atsilenkimu negaliu daryti,a trodo tos liaukos sprogs).

    • X, vemdana seiliu laiku patinimo tikrai nesumazinsi..toli grazu jos tik dar labiau patins. man paciai kai buna vemimo maratonas, tai seliu liaukos patinsta labai ir pasidaro kietos. as pastebejau kad po keliu dienu patinimas pradeda mazeti, o jeu pavyksta pora savaiciu isbuti bent jau maziau vemus, tai akivaizdziai matosi, kad patinimas praeina. su kuno patinimu nelabai susiduriau, nes kiekviena diena daug sportuoju, bet itariu kad kai vemi daug skysciu isgeri, tai ir patinsti visa. zinau ir as sita diskomforta, butent tai ir stabdo nuo vemimo! bet vemimas seiliu liauku patinimo nesumazins!!!vienintelis gydymas- nevemti !!!

      • Aciu uz greita atsakyma. ar parekomenduotumet koki gydymosi, t.y., mitybos planeli? gal visgi man paciai pirma pameginti mityba tvarkytis :) jei jau visai zopele, ateisiu i konsultacija (nors jau esu numaciusi kita savaite skambintis del datos)

      • X, tu ir nepakeisk savo planu del kitos savaites. patikek ten gausi vertingos inforrmacijos, reikalinga gydyma ir palaikyma. gydymas kompleksinis, kuris apima ne tik mitybos plana, bet ir darba su savimi:) tik pirmyn i konsultacija!!!manau , visai kitaip suprasi savo situacija, kai isgirsi specialistu nuomone:) o dabar , kol dar neturi pakankamai ziniu apie gydymasi, tai laikykis kiek imanoma nevemusi :)

  68. Rasau, nes manau, kad pati su savo problema susitvarkyti nebepajegiu. Galvoju kreiptis i gydytoja ar psichologa, bet vis delsiau, nes atrodo, kad galiu susitvarkyti pati, taciau siuo metu atrodo, kad nesugebesiu.
    Mane kankina didziulis saldumynu persivalgymas. Nesvarbu, ar tai ivyksta po pusryciu, ar po pietu, ar po vakarienes. Tik nebesugebu saves kontroliuoti, kai lieku viena. Esant kartu kitiems viskas gerai,taciau vos tik lieku viena imu valgyti visus is eiles randamus saldumynus iki tokio laipsnio, kad paskui sunku net paeiti,o skrandis atrodo tuoj plys. Galvociau, kad truksta veiklos, taciau jos per akis, nors turedama ir pusvalandi laisvo laiko sugebu prisivalgyti tiek pat. Nebezinau, ka daryti ir kaip susilaikyti? Labai tikiuosi patarimo.

    • Nedelsk. Jei tik turi galimybių, būtinai kreipkis. Profesionalo pagalba niekada niekam nepamaišė.

      Manau, visų pirma, reikėtų išsiaiškinti priežastis. Nes kol nesuvoksi, kodėl persivalgai, tol nesugebėsi to kontroliuoti. Ar maitiniesi normaliai, ar ką nors draudi sau valgyti, ar gauni pakankamai kalorijų pagrindinių valgymų metu? Kokia emocinė būklė – gal jauties vieniša, pastaruoju metu labai įtemptas laikotarpis ir jauti daug streso, gal įvyko koks nors svarbus pokytis gyvenime ir tau dėl jo baisu?

      Iš praktinės pusės – susirask alternatyvų. Kai jauti, jog yra visos sąlygos persivalgyti, išeik pasivaikščiot, pasportuot, paskaityk knygą, išsiurbk kilimą, paskambink kam nors.

      Ir būtinai papasakok, kaip sekasi.

      Laikykis.

  69. Sveiki,
    panašu, kad čia daug tokių saldumynų mylėtojų kaip ir aš :) Parašysiu kas man padėjo. Palyginus savo valgymus su VSC planeliu supratau, kad nepakankamai valgau, ypač pietus ir vakarienę. Man apmažėjo saldumynų poreikis dėl kelių dalykų. Visų pirma, pradėjau sau leisti sočiau pavalgyti. Kitas dalykas, saldumynus valgiau tik po sotaus pavalgymo. Tiesa sakant, po jo jaučiausi tokia prisikimšusi, kad man tilpo tik juokingas kiekis to mano geidžiamo maisto. Na ir po viso susirašiau visus produktus, ne tik saldžius, kuriuos neleisdavau sau valgyt dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Ir palaipsniui juos įvedinėjau, ramindama save, kad čia nieko tokio neįvyks, tikrai nesustorėsiu. Dabar esu pasiekusi tokį lygį, kad indelis Nutellos (350 g) pas mane guli spintelėje apie savaitę, kol suvalgomas (valgau aš, mano vyras ir sūnus), o anksčiau aš jį viena suvalgydavau per 2 kartus. Norėčiau, kad man nepatiktų saldumynai, bet aš juos mėgstu, nuo savęs nepabėgsi. Ateinančią savaitę norėsiu kokį torčiuką paragauti, ui, net seilės bėga :)

    • Sveika Sauluze,
      tikiuosi neužgausiu šiuo klausimu, tačiau norėjau pasiteirauti kokie reikalai su svoriu? ar jis padidėjo? nes man normaliai valgant, deja jis auga…nors šiaip esu normalaus svorio. Be to jaučiu nuolatinį alkį arba kaip tik nenoriu valgyti. Per kiek laiko šie dalykai susitvarkė? labai lauksiu atsakymo:)

      • Sveika, Justina
        ne, tikrai neužgausi :) aš beveik nesijaudinu dėl svorio šiuo metu. Kai nustojau persivalgyti mano svoris kiek pakrito, bet nedaug. Po to apie 3 mėn. išliko toks pat, po to kelis kg nukrito, po to vėl sugrįžo į pastovų. Kai pradėjau sau leisti saldumynu vėl užkilo bet tik apie 2 kg. Na ir visą tą laiką aš jį sekiau ir laikas nuo laiko nerimavau. Per šį laiką vis labiau suprantu, kad laisvė valgyti ką noriu, būti tokia, kokia esu natūraliai “lipdo” man gyvenimo sparnus, kurių dėka aš vis
        tolstu nuo tų svarstyklių rodmenų ir pradedu gyventi tikrą gyvenimą. Jis man brangiausias šiuo metu. Tikiu, kad šią savaitę visgi pasiryšiu ir išmesiu svarstykles lauk.

  70. Laba diena.
    Ketinu rengti mokslinį tiriamąjį darbą valgymo sutrikimų tema ir jį pristatyti jaunųjų mokslininkų konkurse. Norėčiau pasiteirauti, ar sutiktumėte bendradarbiauti, jei prireiktų pagalbos (suteikti papildomos informacijos ar pakonsultuoti šia tema)?
    Iš anksto dėkoju.

  71. Sveikos.
    Nežinau, kodėl pati čia rašau. Tikriausiai, kad noriu kažko, kas suprastų, o ne juoktųsi ar visai dėmesio nekreiptų. Man 23 metai. Nuo nuolatinių persivalgymų kenčiu jau gerus trejus metus. Valgau viską, ką randu šaldytuve. Aleliuja mano genams, kad ryju kaip karvė ir beveik nestorėju. Ypatingai mėgstu saldumynus. Jokie planeliai ilgam neužsilaiko, o kalorijų skaičiavimas jau praeity. Persivalgymai trukdo mokslams, kurie man yra ypatingai svarbūs. Na, bent jau turėtų tokiais būti. Nevemiu. Kartą mėginau, buvo sunku, skaudėjo ir nė kiek nepalengvėjo išstenėjus skiltelę apelsino su puse graikinio riešuto. :) Norėčiau pabendrauti su panelėmis panašaus likimo kaip mano, gal visgi kartu lengviau būtų toliau tęsti gyvenimą be nuolatinių ir varginančių minčių apie maistą. O ir pasipasakoti žmogui, kuris tave supras, yra daug geriau, nei laikyti viską savyje. Visgi visko čia neišpasakosiu o ir reikalo nėra. Per daug teksto skaitytojus atgraso. :) Jei visgi norėtumėte susitikti ir gyvai pabendrauti, laukiu Jūsų email’ų. Maniškį matote.
    Sėkmės.

  72. Sveiki, man 16m sveriu 37kg ir ūgis 165cm. Sergu bulimija, tačiau mane diagnozavo EDNOS (turbūt dėl svorio) ir to kur as gyvenu, negydo. Tad nežinau ką daryti.. turbūt tik vėl, valgyti – išsivemti – plonėti ir tikėtis, kad kadanors sustosiu.

    • Gauk siuntimą iš gydytojo ir važiuok gydytis i VSC į Vilnių, čia tau tikrai padės. Jie specialistai nepadės, patikėk, labai sunku susitoti. Aš sirgau 20 metų, didelė gyvenimo dalis iššvaistyta…

  73. Laba,
    Plano laikiausi 2 mėnesius, gan sėkmingai, jau 2 sav vėl nuolat persivalgau, sunku save valdyti, tiksliau jau nebeišeina, nerimas toks didelis viduje, kad tik maistas jį nuramina :(…svoris vėl auga, vėl savęs nekenčiu, jau nebežinau ką ir daryti…

    • Gal norėtum susitikti, jei esi vilnietė? Man dabar ypatingai bloga situacija. Kartu lengviau.

  74. tyla, manau pats geriausias variantas tau- gydytis stacionare….ir nereikia galwoti, kad man mokslas, darbas ir pan. kai eisi sweikimo keliu, viska suspesi :) as perejau ta pati :)
    Monika, kuo greiciau grizk prie plano, o tarp valgymu ivesk weiklu, kurios tau patinka( skaitymas, filmas, saves prieziura, pasivaiksciojimas) tiesiog pavalgyk ir beg is virtuves prie veiklos…kai pavyks viena kita karta atsilaikyti, tai atsirades dziaugsmas neleis persivalgyti kita karta. zinoma, reiktu isiaiskinti, kokios priezastys skatina persivalgyma? gal per mazai valgei pries tai, issiaiskin priezastis kurios neramina ir jas spresk, nes persivalgymas ne tik kad ju nesprendzia , bet ir prideda papildomu problemu :(

  75. Sveiki,
    Noriu pasiteirauti dėl draugės sveikatos. Jos ūgis 178cm, sveria 48 kg. Kokią pagalbą siūlytumėt? Ji atsisako lankytis pas daktarus, nes mano, kad jai viskas gerai, tačiau taip tikrai nėra, nes mėnesinės dingusios daugiau nei pusę metų, o ir išvaizdos pokyčiai akivaizdūs.
    Ačiū

    • Jei ji pati nieko keisti nenori sunku padėti. Nusiųsk jai nuoroda į šį puslapį ar bet kokį kitą kalbantį apie anoreksiją, tegul pažiūri nusibadavusiųjų nuotraukas, gal susimąstys.

  76. Sveiki, noriu paklausti,gal žinote priemones, kurios padėtų atsatyti pažeistą dantų emalį? Su bulimija susidūrusiom merginom tai turėtų būti aktualu :/ gal žinote gerų pastų ar kremų, nes medikų pagalbos ir estetinio plombavimo neišgalėsiu :/

  77. Raimonda, o kas su tawo emaliu? zinau kad nuo vemimo jo sluoksnis ploneja ir realiai tampa pazeidziami, jautrus nervai. kaip sako , emalio niekad neatstatysi, bet gali sustabdyti irimo procesa nevemdama :) na as tai kol kas nieko nedarau del emalio, tiesiog proofilaktiskai pas stomatologa vaikstau :)
    del drauges , kuriai anreksija….paveiksleliai jai bus tik siekiamybe :( aisku butu gerai , kad pasikalbetu su specialistais. as pati jau nemazai metu gydausi- atlieku sveiikimo veiksmus(valgau, itraukiu veiklas, kiek imanoma riboju sporta) o paveiksleliai vis dar tokie patys “viliojantys” :(

  78. Sveikos merginos,

    Turejau valgymo sutrikimus 10 metu, isbandziau viska vardan pasveikimo. Bet vis tiek sugruzdavau prie to pacio… impulso suryti viska kas valgoma :( Gulejau VSC, deja man nepadejo.

    Zodziu, gal anksti dziaugtis, bet esu metai kaip uzmirsusi visus persivalgymus, kam laukti ilgiau, noriu pasidalinti tuo kas padejo man. Visos kas norit, rasykit man i e-mail. Atsiusiu info, kuri man padejo pasveikti.

    vatepsau@gmail.com

    • Šaunu, kad radai būdą. Gal galėtum parašyt į patirčių skyrelį. Ir pasidžiaugtume kartu, ir pasimokytume. Ačiū dideliausias iš anksto.

  79. Atsiprasau uz buka klausima, bet kur toj skilti spausti, kad irasyti savo “patirti” :))

  80. Sveiki.Turiu tokią problema,kad kai tik reikia valgyti mane pradeda pykinti.Tada valgau per prievartą.O pavalgius dažniausiai pykinimas praeina ir nevemiu.Taip pat man ne visada taip būna nes kartais kai valgau nepykina.Tačiau aš nežinau kodėl man taip yra,gal kokia liga sergu.Man taip nuo praeito antradienio kai mano tėvas smarkiai apsinuodijo maistu ir vėmė man kilo baimė vemti(aš bijau vėmimo) nuo tada taip gyvenu.Gal galit padėt man kuo nors ir ar blogai ,kad valgau ne noromis.

    • Labas, Tomai. Matai, internetu neįmanoma pasakyti, tavo pykinimas yra fiziologinis ar psichologinis. Siūlau kreiptis į šeimos gydytoją, jis/ji tikrai tau padės.

  81. Sveiki.
    Turiu tokią bedą.Aš nuo praeito Penktadienio nebejaučiu nei alkio nei sotumo.
    Nežinau kodel taip yra.Dabar valgant nežinau kada sustoti.Nuo ko galejo man taip atsitikti.
    Ačiū už atsakimus.
    Tomas.

    • Tomai, panasu , kad tawe ne tiek neramina alkio sotumo pojuciai, kiek “nezinau kada sustoti”- baime del svorio priaugimo, taisykliu sulauzymo. tikriausiai, tai ne per viena diena atsirades reikinys. koks tawo santykis su maistu buwo iki penktadienio? juolab, kad rasai i sita puslapi, tikriausiai pats pagalvoji, kad turi VS?

      • Na iki penktadienio as visalaik valgiau pusryčius,mokykloje valgydavau pietus o vakare vakarienę.Penktadienį aš mokykloje valgiau pietus(Žemaičių blynus).O parejęs namo po pamokų atsigėriau Gėrimo Kremsoda, nuo tada aš nebejaučiu nei alkio nei sotumo,beto dar ir pykina kaikada ,išpyla prakaitas.Kaikada jausmas toks lyg dega skrandys.
        Nežinau kas čia galetų būti.

  82. Sveika Inga, labai gera skaityti kaip tu visiems padedi ir protingai šneki. Esu studentė ir būtent net nesuprasdama kaip, susirgau bulimija. Dabar eina tik trečias mėnuo, bet kai paskaitau kiek metų kitos panelės serga, tai esu tikra, kad noriu kuo greičiau viską pabaigti. Nuo rytoj. Bet bėda ta, kad tas rytojus vis neateina. Vieną dieną atrodo viskas, jau žengiu pirmyn, o kitą vėl suklumpu. Ir viskas pradėjo dažnėti. Pasidarė daugiau dienų su vėmimu nei be jo. Tiesiog nežinau nuo ko pradėti. Žinau, kad man pavojingiausia likti vienai, nes tuomet iš “neturėjimo ką veikt” persivalgau. Prašau patarkit kaip žengti tą pirmą žingsnį?Noriu, kad prieš kalėdas jau būti apsivalius nuo viso šito. Be to dar galite parašyti apie pasekmes, kad įbaugintumėte :D tas tikrai padeda

    • Sveika! Bulimija gali užklupti po didelių emocinių išgyvenimu, streso, dietų laikymosi ir pan. Gal pastaruoju metu kažkas panašaus tavo gyvenime įvyko ?(gali neatsakyti :)). Bet pamąstyk apie tai, kaip ji atėjo į tavo gyvenimą, gal radusi atsakymą į šį klausimą, sugebėsi atsitiesti. Ir taip, atrodo, kad lengva sustoti, bet taip nėra, atsikeli ryte su mintimi, kad viskas, baigiu šį reiklą, bet deja palūžti, tada pažadi, kad viskas, nuo ryt. Bet pasistenk čia ir dabar sau pažadėti, o kad ir neatsispirsi, nenuleisk rankų, stenkis kitą kartą mažiau persivalgyti. Vienatvė didžiausias šios ligos draugas :) Vienai sunku kažką iš esmės pakeisti… Man dažniausiai taip pat būna, kad kai lieku viena tiesiog užpuolu maistą, tik dažniausiai kitaip nei tu, persivalgau bandydama “numalšinti” stresą r liūdesį. Kai pajusi, kad tuoj neatsispirsi, bandyk mintis nukreipti kitur, pvz., paskambink draugei, išlėk į lauką, atsiversk įdomią knygą, kuri neleistų atsitraukti, tiesiog pagalvok, kad tu realiai nenori persivalgyti, kad tau bus labai negera po visko. Nelauk iki Kalėdų, pradėk dabar, šią minutę, nes vienu žingsniu to nepadarysi ir pagalvok, kad tu turi diesnę tikimybę sustoti, nes dar sergi neilgai. :> O pasekmės baisios, aš sergu jau beveik 2 metus, nuolat skauda skrandį, svaigsta galva, pagelsta dantys, susilpnėja plaukai, nagai, patinsta oda, prasideda širdies problemos, nuolat galvoju apie tai, kaip persivalgysiu, tai trukdo susikaupti kitiems dalykams, tampi uždara, nervinga, bjauriesi savimi, netenki pasitikėjimo, kartais nenori visiškai visiškai nieko., net pažiūrėti į save…bet svarbiausia, kad jautiesi priklausoma nuo maisto… Ir aš taip priėjau nuo poros nekaltų išvėmimų prie rutinos…Tad nuoširdžiai tau sėkmės ir laikykis!

      • Labai labai dėkui, tikrai padrasinantis laiškas. Šiandien atsikėliau su labai dideliu ryžtu ir tikslo siekimu (tikiuosi jis neišblės). Pavalgiau pusryčius, leidau viską suvirškinti ir tiesiog net girdžiu kaip organizmas man dėkoja, kad nei perivalgiau nei apsunkinau jo.. Žinau, kad galiu paslysti, bet pirmą žingsnį žengiau, ir tikiuosi eiti pirmyn. Be to, dar ir pasakiau apie šią problemą artimam žmogui. Buvo labai sunku, bet dabar jaučiuosi, jog esu ne viena, yra žmogus, su kuriuo galiu apie tai pašnekėti. O kuo daugiau apie tai atvirai kalbu, tuo darosi lengviau. Dar kartą ačiū :)

      • Tikrai nėra už ką, jei tik padėjo :) Svarbu žinoti, kad tu ne viena turi tokią problemą. Džiugu girdėti, kad pasipasakojai artimam žmogui ir kad dabar turėsi jo palaikymą. O išsipasakoti privalu, nes galima išprotėti nuo tokios paslapties ;)

  83. sweika. as irgi galiu papildyti apie bulimija. pradzioje galvojau daugiau apie fizines proplemas-dantys, sirdis, patinimas, virskinimas. bet tai tikrai neatbaide, nes svarbiausia svoris. paskui , kaip mineta, atrodo kad esi priklausoma nuo maisto- nuo visu atsiriboji, vengi situaciju , kur bus maistas, kartais i juos verziesi nes ten bus maisto (gimtadieniia, swentes, vaziavimas i swecius).veliausiai suvoki, kiek praradai/prarandi per liga. visas gywenimas sustojo vietoje, kai prasidejo bulimija(nebutinai, kai pries tai kitokiu valgymo sutrikimu turi). tiek krenti i dugna, kai vemi po kiekvieno valgio, kad jau pradedi nevalgyti, nes taip ar taip vemsi(na man ir anoreksija buwo). per visa ligos laikotarpi atrodo, kad as renkuosi kada pradesiu sweikima(nuo kaledu, nauju metu, kitos savaites, dienos),…kol galiausiia supranti, kad liga tawe kontroliuoja. pasiekus dugna, kai jau nebe svoris svarbiausia, bet norisi paprasto, normalaus gywenimo…pradedi galvoti apie kova, kuri yra tikrai sunki. nezinau, kaip kitoms, bet minciu apie liga tiek pat daug kai as sweikstu, ar as elgiuosi taip kaip seniau-vemimas. nuolatinis galvojimas, kad laiku pavagyti, tinkama maisto porcija, ar ne per daug, beto senos mintys, kad pamazinsiu maisto, nes noriu numesti svorio…kartais net leidimas sau vemti, nes paskutinem dienom gerai sekesi(kad ir kaip tai nelogiska). BET SITOS MINTYS YRA DAUG GERIAU nei senosios, nes sitos bent jau veda prie pagerejimo :) taip, kad sekmes mergyt, laukia ilgas kelias(aisku individualiai) as pati VS centre pastoviai lankiausi jau apie 3 metus iki bulimijos(pries tai anoreksija). bet tai neitakojo(o gal itakojo) sweikimo laika…skaiciuoju 2 metus su bulimija (zinoma su gydymu tarp to laiko yra ir pagerejimu, ir labai prastu laiku. skiciuojant laika, kiek nevemiau is tu 2 metu- apie 5 menesius. visa tai ligonineje ir gal pora menesiu namuose(skaiciuojant kai kokias 2 dienas nevemi, paskui vemi, pasku vel kokia diena ir t.t) siaip nemazai zinau apie liga ir jos gydyma, knygu daug skaiciua, individualias psichoterapijas jau 4 metus lankau…atrodo teoriskai viskas turetu eitis lengvai, bet…kartais ta akimirka, kai uzklumpa noras persivalgyti-vemti…viska uzmirsti ir grizti i sweika prota tik po laiko :/

    • Džiugu, mona, kad nepalūžti. Niekas negali pasakyti kiek reikia laiko kad pasveiktum. Manau, kuo labiau save pažinsi ir suprasi savo tikruosius poreikius, leisi sau juos patenkinti sveiku būdu, tuo labiau liga silpnės ir galiausiai pasitrauks iš tavo gyvenimo. Stiprybės tau, nepasiduok!

  84. Dar kartą rašau, neberadau savo komentaro kad prie jo parašyti, bet rašiau kad nerimauju labai dėl to kad svoris nekrenta, jaučiausi kad apsivalgau nors valgau normaliai, o pasirodo man hipotirozė, bet gydytoja neskyrė hormonų, išrašė seleno, norėjau paklausti ar man reikėtų nueiti pas dietologę Jauniškytę ar nebūtina, susinormalizuos gal svoris? na žinoma normaliai maitinantis, ne mėsainiais, kolkas apetitas vis dar pradingęs, nors atrodo vis tiek pavalgau bet apetito nėra

    • Sveika, turbūt tik gydytoja, kuri nustatė tau šią ligą gali pasakyti ar tau būtina dietologo konsultacija. Arba gali parašyti laišką dietologei Aušrai info@ivalgymas.lt , tame puslapyje yra ir jos telefonas.

  85. Ne ne ne… negaliu patikėt, kad paslydau… keturias dienas maitinausi idealiai. Leidau sau ir saldumynų ir sočiai pusryčiavau ir pietavau ir vakarienių neatsisakiau, žodžiu valgiau tada kada norėjau.. Na taip, gal kartais ir padaugindavau, bet nebėgdavau į tualetą. Leidau skrandžiui viską suvirškinti. Ir taip net keturias dienas. Man tai yra didžiulis progresas. Bet va štai šiandien.. ėmiau ir paslydau. Kažkoks vidinis nerimas atsirado ir… tiesiog pradėjau valgyti… daug… Na o tada į tualetą. Dabar nuotaika tokia bloga, kad nieko nesinori, nieko. Tikrai didžiavausi savim, o dabar viskas vėl šitaip. Ką daryti? kaip nepalūžti? Ir kaip suvaldyti tuos momentus kai užeina tas nepaaiškinamas nerimas nuo kuriuo norisi tik prisikimšti?

    • Liucija, svarbiausia sau atleisti ir suprasti kad tai nera taip lengva. sweikinu su keturiom dienom, as ir skaiciuoju dienas kada nevemiu….labai bloga nuotaika, kai po progreso paimi ir paslysti. tada galvoji-juk galejau pasielgti kitaip, imtis alternatyvos, svarstai kodel tai nutiko ir pan. Bet juk pamatei , kad galima isbuti nevemus, kad ir kaip tai sunku…reiskias vel gali siekti tu 4 dienu, o gal pavyks ir daugiau :) geriausia yra po tokiu dienu grizti i sweikimo kelia. mane kai aplanko nerimas ir as jau persivalgau- tai persivalgymo metu jau racionaliai galvoju- taip , tai jau ivyko ir as eisiu vemti, bet dabar svarbiausia , kuo greiciau baigti sita persivalgyma ir susirasyt veiksmu plana, kuris leistu netesti persivalgymo-vemimo visa diena :)

    • Paslysti – normalu, neįmanoma nuo šitos ligos pabėgti nė karto nepaslydus. Svabiausia dabar nusiramink, pagalvok pozityviai – šiandien nepasisekė, bet rytoj seksis geriau. Geležinę valią turi tikrai ne kiekvienas. Tas keistas jausmas dažniausiai ir pakiša koją, tarsi norisi jį suvalgyti… o tiesa, sakei, kad turi žmogų, kuris palaiko, ar nenori su juo pasišnekėti?

      • Taip, aš jam pasakiau, kad šiandien paslydau, bet pokalbis vyko susirašinėjant. Patarė užsiimti kuo nors prasmingu. Turiu pasakyt, kad šiek tiek smogiantis patarimas, nes tikrai kiek gi galima užsiimti tokiomis nesąmonėmis. Kai pagalvoji blaiviu protu, kiek gražių akimirkų mes prarandame per savo ligą, kuri kartais atrodo tokia kvaila (nors ji tikrai labai rimta) bet deja, nuo jos nėra stebūklingos tabletės, kuri padėtų pasveikt (o kad tokią kas išrastų) o reikia labai labai didelių valios pastangų, kad ją įveikt.
        Dar norėjau pridurt, kad šiandien neblogai laikausi. Pasportavau, atlėgo įtampa. Tikiuosi rytoj irgi bus viskas gerai. Dar norėjau paklausti Jūsų ar jūs skaičiuojate kalorijas? Aš pradėjau nuo vasaros ir dabar net neįsivaizduoju savo kasdienybės be žinojimo kiek kalorijų šiandien suvartoju. Net nežinau ar tai geras įprotis ar visgi nelabai…

      • Tikra tiesa, kad labai daug gražių akimirkų prarandame, o dar po tokių dalykų nuotaikos nebuvimas bent jau man iššaukia tai, kad išsilieju ant mylimų žmonių… Vien tai skatina mane liautis :)
        Iš dalies galima suprasti tokį pasakymą, kaip “užsiimk kuo nors prasmingesniu”, nes “normaliems” žmonėms tai gali atrodyti tikra nesąmonė, tačiau reikia suprasti, kad tai nėra deja taip lengva… O iš kitos pusės tokie pasakymai tikrai nepadeda, gal net dar labiau neigiamai nuteikia (ypač asmeniškai man taip yra, kai kiti pradeda komentuoti mano išvaizdą).
        Žinai, primeni mane… Atrodo, jog gyveni ir važinėji amerikietiškais kalniukais, vieną dieną pakilimas, o kitą jau ir nuosmukis… Bet PRIVALU nepasiduoti. Smagu girdėti, kad taip pat atrandi būdų, kaip iškrauti tą įtampą :)
        Iš tiesų, aš niekada neskaičiavau kalorijų, bet milijonai net sveikų mano draugių tai daro… Tiesiog dažnai mintyse pagaunu save mąstant, jog aha, jei tą didelį gabalą pyrago suvalgysiu bus papildomas lašinys ten ir ten. Bet tiek tokios mintys, tiek kalorijų skaičiavimas nėra gerai. Tai verčia mus atsisakyti ir drausti sau mėgiamo maisto, kartu dietų laikymasis ir toks ribojimas gali paskatinti persivalgymą. Pagalvok, juk kai nesusivaldai, kokį maistą pirmiausia griebi? Tikriausiai tą, kurio paprastai sau neleidi. Galiu pasidalinti patarimu, nes man tai kolkas padeda – stengiuosi dieną leisti sau paragauti kažko saldaus ar skanesnio, kad nekiltų ranka vėliau prisikimšti. Ir svarbiausia, negraužti savęs už tai. Taip kad liaukis skaičiavusi, pabandyk susidaryti sveiką ir protingą valgymo grafiką (beje, šitame tinklalapyje yra nemažai naudingos informacijos). Ir kaip manai, gal tas kalorijų skaičiavimas ir pakiša tau koją? Gal nuo to ir viskas prasidėjo…
        Norėčiau tave paskatinti dar kaip nors… Tiesiog labai tikiu, kad toms, kurioms dar tik pradžia gali puikiai pavykti! Labai gaila, kad aš pradžioj nesugebėjau kreiptis pagalbos ir pripažinti, kad turiu problemą. Galbūt jei jauti, kad nesigauna vienai, jei turi galimybę ir drąsos kreipkis į psichologą. Visgi profesionali pagalba tikrai veiksmingesnė.

  86. Ema, ačiū už padrąsinimus ir vilčių suteikimus. Dar kalbant apie kalorijas, tai tikriausiai nuo to viskas ir prasidėjo. Anksčiau užtekdavo tik permesti vakare atsigulus ką šiandien valgiau ir reziumuoti ar gerai “pavariau” šiandien ar nelabai. Vėliau nusprendžiau, kad reikia tikslumo. Todėl pradėjau užsirašinėti. Na o dabar nebegaliu nustoti, bet žadu tam padaryti galą. Gal ne iš karto, bet mažais žingsneliais stengsiuos atsikratyti tų skaičiukų.
    Taip pat kalbant apie “sveiką maistą” tai beveik visą gyvenimą buvau jo šalininkė. Man tai svarbu. Labai vertinu naminius produktus (pieną, varškę, kiaušinius), stengiuosi valgyti mažiau perdirbtą maistą ir tikrai nenoriu pradėti save teršti čipsais ir saldainiai. Žinau, kad jei labai norisi reikia leisti sau vieną kitą pasimėgavimo akimirką. Tai tikrai yra labai svarbu. Bet reikia nepamiršti ir sveiko, visaverčio maisto.
    Žinai aš dabar neretai susimąstau ir negaliu patikėti, kad tai įvyko būtent su manimi. Juk pagalvojus, buvau absoliuti sveikuolė. O kas dabar iš manęs gavosi? Antisveikuolė. Juk taip žalodama save iš savęs sveikatą tik atimu, Bet aš dar tvirtai tikiu, kad atrasiu jėgų viską užbaigt. Nes kad ir praėjo tik keturi mėnesiai man jų pakanka. Nebenoriu daugiau į sąrašą štraukti nei penkto nei šešto mėnesio. Užtenka šitos “patirties”. Noriu visą šitą pamiršti ir po daugelio metų prisiminti su šypsena. Suvokti, kad gal būt man tai nieko neatėmė iš gyvenimo, o kaip tik suteikė. Suteikė stiprybės, valios ir kantrybės. Išmokė saiko ir supratimo. Taip, dėja šiandien dar tuo negaliu pasidžiaugti, bet AŠ TAIP STIPRIAI TIKIU, kad man pavyks. Ir labai gera žinoti, kad yra žmonių (man visai nepažystamų, bet kartu ir labai artimų, virtualių žmonių) kurie taip pat manimi tiki. Tai tikrai padeda. Dėkui.

    • Kaloriju skaiciavimas turi neigiama puse, bet man kartais duoda teigiamos naudos-jei neskaiciuociau tai visai sumazinciau(surenku 2000), jauciu laisve valgyti bet ka , tik kad nevirsyciau kcal. tada gaunu ir pasitenkinima maistu, nes leidziu valgyti ka noriu. aisku tai vargina, bet kuriuo atveju.
      normalus zmones tikrai tiek demesio neskiria mitybai ir neuzsimineja nesveikias poelgiais, bet manau verta pasiziureti , kaip tie zmones elgiasi dienos eigoje:)) as tai daznai stebiu, kuo zmones domisi, kuo gywena…ir tai tera tik maza dalis gywenime, kai galvojama apie maista, svori , valgyma :D as asmeniskai, nesistengiu tiesiog isstumti sutrikimo is gywenimo, bet stengiuosi ji istumti”normalia, paprasta”veikla, tikslu siekimu, minciu nukreipimu. nes labai sunku gywenti del to kad pasveiktum- nevemtum, pavalgytum ir pan.

  87. Žinot, nė velnio man negėrėja. Nežinau ir ko griebtis. Nesuprantu iš kur tie persivalgymo priepoliai? Juk atrodo ir tvarkausi su juos sukeliančiomis problemomis, pamažu atrandu ir vidinę ramybę, bet vistiek kažkas pakiša koją. Nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu. Artėja nauji metai, nesinori daugiau kartoti tų pačių klaidų… Beje nusipirkau knygą “Intuityvus valgymas”. Ten tikrai daug prasmigos informacijos. Gal bent tokiais būdais pavyks save išgydyti…

    • Nereikia tikėtis stebuklo per porą dienelių… :) tai paprastai ilgas procesas. Su pakalimais ir nuosmukiais, su džiaugsmo ir baimės akimirkomis… O persivalgymo priežastys pačios įvairiausios. Galbūt Tau net pačiai sunkoka jas suvokti. Aš pradedu galvoti, kad tiek įpratau save pripildyti maistu, o vėliau išsilaisvinti nuo jo, kad tai man tai tapo jau normalu, kaip kad anksčiau buvo pusryčiai, pietūs, vakarienė (labai dabar norėčiau nukapoti sau rankas, kad iš vis viską pradėjau). O ar nenorėtum išbandyti savipagalbos grupės? Taip, artėja Naujieji, tarytum turėtų būti naujas etapas, nebesinorėtų būti šitame pragare, tai skatina keistis. Gal tai padrąsins ir Tave labiau? Šaunu, kad bandai paveikti save su psichologine literatūra, asmeniškai šios knygos neskaičiau, bet manau, gerai išbandyti ir tai. Minėjai, kad rūpestingai skaičiuoji kalorijas… Gal tai ir yra problema, kad paniškai BIJAI peržengti nustatytą normą… Paniškai bijai gyventi nesveikai… Kaip ir aš… o kartu bijai priaugti svorio… O kai jau nesusivaldome, tai jau nesusivaldome ir prisivalgome… Mes vergės, maisto vergės, liūdna, bet taip jau yra. Labai noriu tau palinkėti drąsos ir ateinančiais metais, svarbiausia kalbėkis, netylėk ir nesijausk viena šiame gyvenimo etape. Tikiuosi, kad sugebėsime išsilaisvinti.

      • Žinai, mane stebina tavo ramumas ir susitaikymas. Kiek suprantu, tai tau irgi visko pasitaiko, bet tas savęs supratimas ir nesmerkimas aukščiausiam lygį : ) Labai džiaugiuosi už tokius žmones, kuriems ne tik, kad ne viskas sekasi ir ne rožėmis viskas klojasi, bet jie sugeba atrasti jėgų ir padrąsinti save ir net kitus.
        Savipagalbos grupė- tikiu būtų geras ir reikalingas žingsnis, tačiau aš dar taip norėčiau patikėti savimi, jog galiu. Juk įmanoma. Tik žinoma, reikia labai labai norėti… O nuo ko reiktų pradėti išbandant savipagalbos grupę? čia jau rekalai su VSC?

      • Patikėk, pasitaiko tikrai visko… Iš pradžių labai kaltinau ir smerkiau save, bet taip galima ir išprotėti, tiesiog pavargau. Susitaikiau su tuo, kad nesu tobula ir kad turiu problemą, suvokiau, kad reikia stengtis to atsikratyti. Bandyti džiaugtis gyvenimu vėl, priėmiau tai kaip išbandymą :) Niekada stengiuosi nesmerkti kitų gyvenimų, todėl pamaniau, kodėl smerkti save už tai, kad ir tavo gyvenimas ne toks, kaip visų?.. Labai norėčiau pasakyti, kad jau sveikstu, bet deja, dar ne, bet jau situacija geresnė, nei buvo prieš porą mėnesių, pradedu kalbėtis su artimaisiais apie tai.
        O apie savipagalbą, tai Inga bando suburti grupę facebook’e ir per ten jau viskas bus tariamasi detaliai. Jei nori prisijungti, parašyk jai ;)

  88. Sveika Liucija, kiek suprantu su liga kol kas kovoji viena, tai ir aš tau patarsiu, jei tik yra galimybė, kreipkis rimtesnės pagalbos, nes ir kaip norėtum, viena tų persivalgymo priežasčių neatkapstysi. Kalbu iš savo patirties ir gailiuosi tik vieno, kad nesikreipiau anksčiau pagalbos, tada kai jau supratau, kad kažkas negerai su manim vyksta, bet vis naiviai tikėjau, kad susitvarkysiu pati, kad aš galiu. Ir priežastys, dėl kurių galvojau, kad persivalgau pasirodo visai kitos, kad čia daug sudėtingiau viskas nei atrodė. Gyvenu nedideliam Lietuvos miestelį, todėl specialistų dirbančių tik su VS tiesiog nėra, šimtus kartų galvodavau, kaip reiktų atsidurti VSC, nes ten manau gaučiau tikrai pilną pagalbą, bet deja neturiu tokių galimybių, kad kažkurį laiką galėčiau palikti savo šeimą, todėl bent pradėjau lankytis pas psichologę. Kartais man atrodo, kad kai kuriu dalykų ji nesupranta dėl tų persivalgymų, arba aš nemoku išreikšti to ką jaučiu, bet vis tiek, tai buvo geriausias žengtas žingsnis link pasveikimo, kurį galėjau padaryti.
    Beje, neseniai perskaičiau knygą Alice Miller “Kūno maištas”, tikrai rekomenduoju, bent jau man labai daug kas paaiškėjo, kodėl kankina VS.
    Linkiu sėkmės, nepasiduok, bus daug pakilimų ir kritimų, bet tu privalai stotis ir vėl eiti, nesmerkti savęs, nes laukia tikrai ilgas kelias, kurį turi įveikti.

  89. Laba diena. Turiu problemą, kad nuo paauglystės esu kūdena. Vien kauliukai , o jokio riebaliuko, raumenuko. Dabar esu 22metų 173cm ir 48-50kg. Svoris velniškai svyruoja, bet tikriausiai dėl kontraceptikų. Juos vartoju dėl nereguliarių mėnesinių ir sunkaus pms. Nuo vaikystės man didžiausia gėda, kad esu tokio sudėjimo. Vasarą net nesirengiu šortais, trumpom rankovėm bliuskutės… Esu susituokusi. Pirmas mano vėmimas buvo prieš vestuves kai labai susinervinusi pravirkau. Paskui prasidejo baimė, kad viešoj veitoj supykins ir apsivemsiu. Per 6mėn esu kokia 10k nusivėmusi, bet rūgštimi. Su rūgštim kovoju jau gan ilgai , bet nepadeda nei omeprazolis . Tai vargina ypatingai naktim. Buvau pas dvi dietologes, bet jos davė maitinimosi planus ir tuo pasibaigė. Tyriausi skrandį ir rado refliuksą. Ar gali man būti anoreksija ar bulimija jei matau save perkarusią ir nevemiu pavalgius specialiai? Tiesiog suaštrėja uoslė ir užtenka to žiaugćiojimui. Mėsos tokiom dienom visai nesinori. Vyras sako , kad gal hormonai svyruoja todėl pasireiškia dauguma nėštumo požymių, o ir mažai vandens išgeriu… Apėjau daugumą specialistų ir nerandu už kur kabintis. Noriu svorio, noriu gerai jaustis tik kaip?

    • Sveika, Lina. Pabandyk užsirašyti į konsultaciją VSC, su šeimos gydytojo siuntimu ji nieko nekainuoja, bus daugiau aiškumo.

  90. Šiandien vėl nuopuolis. Suprantu, kad grimztu ir vis darosi sunkiau. Bet padariau padariau lemtingą žingnsį. Pasakiau apie savo ligą (bulimiją) pažįstamai, kuri turi kontaktų su specialistais, kurie padeda kovoti su šia problema Taigi, akivaizdu, kad teks praversti VSC duris. Noriu padėkoti, čia visom rašiusiom ir palaikančiom, nes viena tikrai nebūčiau suvokusi, kad negaliu pasveikti. Galvojau, kad tai paprasta padaryti pačiai. Tačiau kiek matau sveikstančių žmonių, jie visi kreipėsi pagalbos. Tai pat norėjau paklausti ar VSC teikiamos paslaugos mokamos?

    • Šaunuolė, kad nutarei kreiptis pagalbos :) nemokamos, jei turi sveikatos draudimą ir man rodos siuntimo reikia…

  91. Sveiki,, sergu nervine bulimija daugiau nei metus , pries pusmeti pradejau labai daznai maista pasalinti vemimo budu ir jau keli menesiai mane vargina knarkimas.ar vemimas gali ji sukelti??

    • Manyčiau gali pasunkinti kvėpavimą, dėl to, kad vis tiek, nuo dažno vėmimo patinsta ryklė, seilių liaukos, galbūt dėl to ir “šnopuoji” smarkiau naktį :)

  92. Antradienį einua į VSC pas psihologę. Šiek tiek nerimauju, nežinau ko tikėtis, ką reiks sakyt, kaip elgtis… Gal kas jau esat buvę ir galit papasakot trumpai apie šį procesą. Kuo mažiau nežinomybės, tuo saugiau…

    • Manau, svarbu būti atvirai, sakyti viską, kas ant širdies, nors aišku, bent jau man, tikriausiai sunkiausia būtų atsiverti visiškai nepažįstamam žmogui, bet ji manau, žinos, kaip tau padėti, viskas bus gerai :)

    • Tai kad ten paprasta viskas, užduos daugybę klausimų, tau beliks į juos atsakyti. Sužinosi ar sergi, jei taip tai kokiu sutrikimu, pasiūlys gydytis, gultis arba vaikščioti į dieninį.

    • Jei esi dirbanti pagal darbo sutartį, ar dieninio skyriaus studentė, ar stovinti darbo biržoje, tada reiškia esi drausta privalomuoju sveikatos draudimu.

  93. Noriu su Jumis pasidalinti ne tik nuopuoliais, bet ir mažais laimėjimais. Jau kelias dienas gyvenu lyg ant sparnų, valdau save, savo emocijas. Nebekankina tas baisusis nerimas, nesinori užkandžiauti be reikalo. Žinot kas daugiausia prie viso šio geresnio meto prisidėjo? Ogi bendravimas su mylimais žmonėmis. Kai visą dieną šneki, reiški savo mintis, emocijas, maistas tampa ne toks svarbus. Mintys pradeda suktis ne apie jį. Jis tampa tik pagalbininkas palaikant pokalbį su draugais, išgyvenant malonumo akimirkas. Žodžiu, siūlau neužsidaryti namuose (tuomet atsiranda labai didelė pagunda eiti į virtuvę ir iš vienatvės tiesiog valgyti) o išeiti į žmones, parodyti save pasauliui, dalintis su kitais jausmais ir išgyvenimais. Žinau, nieko naujo nepasakiau, bet tik noriu tą Jums priminti.

    • Labai labai džiaugiuosi, kad tau pagelbėjo ten, kur kreipeisi (sprendžiant iš gerų emocijų). Ir labai gera girdėti tokius patarimus iš Tavęs! Laikykis :]

  94. Sveiki. negaliu to patvirtinti 100%, bet 80% yra tas skaičius, kuris nusako mano užtikrintumą bulimijos sergamumu. nežinau tikslių persivalgymo priežasčių. persivalgau, einu į tualetą, o po to graužiu save. kiekvieną vakarą pažadu sau, jog to nebedarysiu, stengsiuosi nepersivalgyti, o jau ryte einu visko išvemti. nuo ko turiu pradėti? kaip kovoti su savimi?

    • Sveika :) Iš pradžių, nusiramink ir pagalvok, ar tai senai jau tęsiaisi, galbūt koks nors konkretus įvykis, atsitikęs tavo gyvenime paskatino “gydyti” save maistu. Galbūt prie to privedė tam tikras maisto ribojimas ar nenormali mityba?.. Kaip ten bebūtų, bulimijos priežasčių pati gali ir neatrasti, viskas per daug “toli” mūsų galvose…
      Patarčiau pamąstyti ir apie tai, ar tokį elgesį tau negali sukelti tai, kad galbūt nevalgai normalių stiprių pusryčių. Arba pavyzdžiui, kaip kad man dažnai būna, badauji visą dieną, o vakare pajunti nenormalų alkį, liūdesį, nepasitenkinimą savimi ar pan. ir dėl to prisisotini… Nes kaip suprantu, tave kamuoja vakariniai persivalgymo priepuoliai. Tartum jauti, kad maistas padeda pasislėpti nuo rūpesčių…Man kartais pasitaiko, kad persivalgau labai vėlai vakare, aptingstu, užmiegu ir ryte jaučiu “sunkų” skrandį, todėl bėgu išsivemti… Bulimija lydi įvairūs jausmai, graužatis ir kaltė – vienas iš jų. Klausi nuo ko pradėti? Žinai, galima mėginti pasižadėti sau, kad štai, rytoj taip tikrai nebedarysiu arba va, tai buvo paskutinis kartas, bet vienam pasveikti beprotiškai sunku, mes suvokiame, kad elgiamės netinkamai, kenkiame sau, bet kažkokia aukštesnė galia stipresnė už mus, todėl vėl ir vėl tai darome. Dėl to, kad kartais nesugebame pažvelgti į save iš šono, geriausia išeitis būtų pasisakyti artimiesiems ar draugams, kad turi “problemėlę”… Ypač, kiek matyti iš tavo komentaro, kad tau tai jau pabodo ir matyt senai tęsiasi, pasiryžai KOVOTI. O ir sveikatai nuo to ne pyragai. Todėl jei tikrai nori atsisakyti to, pirmas žingsnis būtų pasikalbėti su sau artimiausiu žmogumi. Tai nelengva. Ir žinai, kas ypač man dar nelengva? Baimė, kad be persivalgymo, kad ir kaip jis tave kankintų, nebeliks kuo “užpildyti” kažkokios tuštumos. Dar pastebėjau, kad kai patiriu dauuug streso, šis ritualas taaaip suaktyvėja, kemšu lyg maistas padėtų nurimti (aišku, po to būna dar blogiau). Rekia po mažu suprasti, kad maisto kimšime nerasi paguodos ar dar kažko, kad tai galima pakeisti kitokiais įdomiais dalykais – sportu, bendravimu su draugais ar mylimais žmonėmis, mėgstama veikla ar dar kuo. Tik pradžia vienam sunki. Čia panašiai kaip narkomanam (na tarkime mes maisto narkomanės :)). Nežinau, ar tokio patarimo tikėjaisi, bet šiuo momentu aš pati KAUPIU drąsą pasipasakoti, nes tai man atrodo logiškiausia, nes jei vėl prieisiu prie tokios ribos, kai visiškai nebesivaldysiu, turėsiu, kas žinos, jog man blogai ir bus šalia. Kitas mažesnės drąsos reikalaujantis patarimukas – bandyk maitintis normaliai ir pastoviu metu (pusryčiai – pietūs – vakarienė), galbūt pagelbės po nedaug ir dažnai principas ;)

      • atrodo, jog skaitytumėt mano mintis. viskas yra būtent taip kaip sakot. kemšu kai noriu nusiraminti ar užsimiršti. VAKARAIS, NAKTIMIS. ;// esu tai pasisakiusi savo geriausiai draugei, tuo metu ji mėgino man padėti. dabar turbūt mano, jog man ,,viskas gerai” . anaiptol. ,

      • Tiesiog dauguma žmonių patiria tą patį turėdami valgymo sutrikimų ar bent jau išgyvena panašiai… Dar žinai kas gerai? :) Stengtis nueiti miegoti anksčiau, gal nekils tokia didelė pagunda. Iš vis, kaip ten yra posakis? Sveikame kūne, sveika siela. Esu įsitikinusi, kad reikia iš pradžių susidėlioti tai, kas negerai mąstyme, bandyti išsispręsti rūpesčius, o tada ims mažėti ir persivalgymo priepuoliai…
        O nenorėtum vėl su ja pašnekėti? Juk jei ji tavo geriausia draugė, tai pažįsta tave puikiai ir žino, ką dabar išgyveni, juk vien tik išsipasakojus tai, kas neramina, palengvėja. Vien palaikymas jau daug ką reiškia ;)
        Žinau, kad labai sunku atgauti tą kontrolės jausmą, ypač jei suklumpi jau ne pirmą kartą… Ir gal dabar kankina niūrios mintys ir kad tai tik tokios pat “ligoniukės” žodžiai, bet niekada nevėlu bandyti keistis. NIEKADA. Net šiuo momentu, jei pagunda užklupo bėgti į virtuvę, stumk šias mintis šalin.

  95. Laura, žinok klausyk emos :D Visai neseniai, prieš kelias geras savaites aš ir pati klausiau patarimo būtent čia, nes jau buvau pasiekusi visišką dugną. Nebežinojau ką daryti, bulimija vis labiau niokojo mane tiek emociškai, tiek fiziškai. Buvo be galo be krašto sunku. Nors galvojau, kam tų kitų asmenų, galiu gi padėti sau ir pati. Dabar, kai po mažai mažais žingsniukais einu sveikimo keliu, galiu pasakyti, kad buvau baisiai naivi manydama, jog galiu pati susitvarkyti su šia liga. Kitas žmogus (ar net keli ) tiesiog privalo būti šalia. Tuomet tu nesijausi vieniša, jausies stipresnė, labiau pasitikėsi savimi, nes žinosi, kad yra žmonių kurie tavimi rūpinasi, todėl nenorėsi nuvilti nei jų, nei savęs pačios. Žinau, kad be proto sunku pasakyti artimiesiams, ar nepažįstamiems (specialistui), bet žinok po to viskas bus tik geriau. Patikėk.
    O normalus valgymas, nepraleidžiant maisto, nebadaujant, kaip sakė ema, tikrai yra pagrindas. Ir žinok, blogo maisto nėra, leisk valgyti sau viską ir nekaltink savęs. Mėgaukis maistu, gerbk jį, ir jis tave pradės gerbti : ) Stiprybės tau, Laura, ir žinok, kad tu ne viena : )

    • Oh, kaip smagu man girdėti, kad Tu jau savame kelyje :))) milžinišką darbą iš tiesų padarei vien tik kreipdamasi pas specialistus. :) Laikau kumščius už Tave :)

  96. Labas, merginos. labai jums dėkoju. Labai nuoširdūs ir tikrai motyvuojantys patarimai. labai džiaugiuosi atradusi šį tinklapį ir jus. lankysiuosi ir kalbėsiu su jumis čia dažnai. galbūt ir tai suteiks daugiau jėgų. tik skaitydama jūsų patarimus supratau , kad tai LABAI rimta problema/liga ir kad tuojau pat turiu imtis priemonių. iki tol galvodavau apie kažkokius pasikeitimus , bet ne tiek rimtai. noriu būtų sveika, normali mergina ir negraužti kasdien savęs, dėl išniekinto maisto. juk tai tikrų tikriausias maisto eikvojimas, tuo pačiu nukenčia ir materialinė sritis. Jūs labai gerai sakot, jog nereikia badauti ir nuolat stabdyti save. Reikia ir saldumynų ir miltinių patiekalų ir riebesnio maisto. Prieš gerus metus viso to buvau atsisakiusi, stipriai sulieknėjusi. Manau tai iššaukė dabartines mano problemas.

    • Kaip nerialiai gerai, kad atėjo tas supratimas :) Drąsiai šnekėk ir bet kada, manau tikrai sulauksi palaikymo ir patarimų iš čia… :)

  97. Sveikos,merginos :)
    Nežinau,noriu kur nors išsipasakoti,nes tikrai nebegaliu daugiau gyventi viena su visom tom mintim ir problemom. Kaip supratau,savo artimiesiems esu jau seniai atsibodusi,
    Nes į mane niekas dėmesio nebekreipia,galvoja,kad man viskas gerai,nes priaugau daug svorio.
    Bet man nė velnio negerai ir tas ignoravimas mane dar labiau tempia į dugną..nežinau,ką daryti.
    Namuose jaučiu nuolatinį stresą ir įtampą,todėl bulimijos priepuoliai mane atakuoja kasdien,po daug kartų…

    • Rūta, nemanyk, kad Tu niekam nerūpi, o tuo labiau artimiesiems… Jie manau tiesiog galbūt net neįtaria, kad Tau dabar taip sunku. Nes gal galvoja, kad štai, atsigavai priaugusi svorio, o kad Tavo viduje tikra sumaištis net nenumano.
      Teisybė, artimieji juk irgi ne “geležiniai”, tikiu, kad jiems labai labai sunku matyti savo mylimą žmogų tokioje bedugnėje, o jei dar tai tęsiasi ilgai ilgai… Bet esu įsitikinusi, kad Tu jiems rūpi! Mąstymas, kad Tu viena ir niekam nereikalinga tik pasunkina šią ligą…
      Galbūt, šiuo metu esi praradusi gyvenimo džiaugsmą ir taip smarkiai ir atakuoja tie priepuoliai. Jei Tave kankina buvimas namuose, stengis, jei turi galimybę, kuo mažiau juose būti – galbūt susitikti su draugais, nueiti kažkur ir pamatyti kažką naujo… Žodžiu, pvz., man sunkiausia jei būnu viena visą savaitgalį, nes užpuola slogios mintys, vienatvės jausmas ir aš puolu į neviltį. Nežinau, dabar mąstau, kad net pati kartais pasirinkdavau būti viena, nes galvodavau, kad “iškrausiu” emocijas per maistą. Bet kai pradėjau daugiau laiko leisti su mylimais žmonėmis, stengtis dėl jų, man palengvėjo, nes nebebuvo kada galvoti apie tai. Bet gal aš klystu, gal Tu gyveni su artimaisiais? Gal tiesiog nenorėdama nuvilti jų, o kartu ir savęs, stengiesi slėpti tai, kad Tau blogai?.. Jei sergi jau ilgai ir buvo pagerėjimas, o dabar jei jauti, kad vėl grimzti, geriausia netylėti, vėl kreiptis ten, kas Tau pagelbėjo atsigauti, pasikalbėti su specialistais, nes jei jauti stresą ir įtampą būdama namie, tai jau yra ženklas, kad liga dar nenugalėta tikrai.

      • Gal ir rūpiu,bet ne tiek,kiek anksčiau. Kai svėriau trigubai mažiau. Tiesiog jie nebelaiko tai problema,o tik galvoja,kad aš neturinti valios karvė. Galbūt ir juokingai skamba,bet aš taip jaučiuosi. Sumautai jaučiuosi. Nebeatsimenu,kada jaučiausi laiminga,mylima. Jaučiu tik visų neapykantą.vienatvę. Nors puikiausiai suprantu,kad tą vienatvę aš pati pasirinkau,bet nieko nekeičiu,todėl save žaloju,tiek fiziškai,tiek morališkai. Nors kiekvieną naktį užmiegu su mintimis,kad aš pavargau,kad noriu sugrįžti į tuos laikus,kai buvau tikrai laiminga,kai užmigdavau naktį su paprastomis,šviesiomis mintimis,sapnuodavau gražius sapnus,tiesiog jaučiausi gyva :) o ne kaip dabar,nekenčiu savo kūno,savęs,galų gale ir aplinkinio pasaulio. Aš esu nuolat pikta,ant visų išlieju tą pyktį.. ir žinau,kad tai negerai,bet nemoku savęs valdyti,tad renkuosi kitą būdą – vengiu visų. Ir taip visus draugus prarandu,kuriuos lyg ir buvau susigrąžinusi,o dabar stumiu juos šalin. Visus stumiu,kurie manimi domisi (apie vaikinus dabar čia), nes jaučiuosi nepakankamai plona,kad turėčiau teisę su kažkuo matytis,kažką pamilti,būti mylima… bijau,kad manimi nusivils,nes neatitinku standartų,bijau netgi kažkur išeiti,nes žmonės mane pamatys tokią,storą…ir tos mintys mane lydi kasdien,kas sekundę…
        O kai būnu viena,kaip ir tu minėjai,iškraunu visas susikaupusias negatyvias emocijas per maistą. Ir po to būna dar blogiau,vėmimai,laisvinantys ir pan..
        Aš gyvenu su mama ir ji galvoja,kad man viskas puiku,kad mano replikos apie mano storumą yra tik šiaip juokeliai,nors ji žino,ką man teko patirti,bet jai nė motais,jai nerūpiu aš taip,kaip norėčiau rūpėti. Nors čia jau kita tema,per daug išsiplėčiau :)

      • Žinai, mano nuomone,VS ligos visada gali atsinaujinti ypač po gyvenimo stresų, todėl ir artimieji turėtų nepamiršti to…Tau liūdna, kad artimieji mažiau domisi Tavo problemomis, bet galbūt dėl to, kad Tu pati neleidi jiems jomis domėtis, juk sakei, kad šiuo metu renkiesi vienatvę. “Užsiblokuoji”, bandai atstumti visus pykčiu. Bet tikrai nemanau, kad artimieji tokios nuomonės apie Tave, kad tu “karvė” ar dar koks kitoks gyvūnas :D Ar nemanai, kad verta iš pradžių pakeisti apie save šią nuomonę? Juk kaip galvojame apie save, tokius ir pateikiame aplinkiniams. Truputi daugiau save vertink, kad tu – tokia vienintelė, su savomis problemomis, netobula, bet tokia, kokia esi, tokią tave turi priimti kiti. Žinau, kad nelengva taip teigiamai apie save mąstyti, ypač kai kankina valgymo sutrikimai, bet tas nepasitikėjimas ir savęs graužimas tik dar labiau gniuždo. Bet jei imtum šiek tiek labiau save mylėti, būtų lengviau kovoti su liga. Galbūt tada ir lengviau būtų bendrauti su artimais. Kol nepradėsi savęs vertinti pozityviau, tol neleisi sau džiaugtis gyvenimu (susirasti vaikiną, įsimylėti ar pan.). Visada galvok taip – žmonės mane pamils ir priims tokią, kokia esu, ar su papildomais kilogramais ar be jų. Netikiu, kad esi tokia siaubinga, kokią čia apibūdinai, tiesiog liga nori, kad Tu galvotum, jog tokia esi.
        Pasistenk būti artimesnė su mama, juk ji tikrai Tave išklausytų ir padėtų kuo galėdama. Galbūt tu su ta kauke – juokaudama apie savo svorį, klaidini ją, ji galvoja, kad atsigavai, išmokai net juoktis iš savo bėdų. Stenkis ir pati, mama už Tave visko nepadarys, ji tik gali būti Tavo ramsčiu šioje kovoje. Stenkis išsikrauti kitais būdais, maiste paguodos nerasi, jis tėra priemonė gyventi, gauti energijos, sveikai jaustis. Atsikelk su kiekviena diena galvodama, kad stoji į kovą vakare daugiau nebepersivalgyti, stoji į kovą vėl pakeisti savo gyvenima…

    • Konsultuojami ir vaikai ir paaugliai, taip kad ir nepilnamečiai, tačiau, manau, tikrai reikės tėvų sutikimo ir žinios.

      • Ema, dar žinok ne rožėmis klotas mano sveikimo kelias.. Pvz šiandien… vėl dugnas. Jau du vėmimai, vakar taip pat vėmiau. Labai paskui sunku atsitiesti, eiti toliau, suprasti, kad jau ir taip daug padariau… Net nežinau ką daugiau parašyti, nuotaika baisiai bloga…

      • Kiek pamenu, tu gydaisi dar labai labai trumpą laiką, atkrytis yra labai tikėtinas kiekviename etape. Ir visiškai normalu. Tau baisu, jog galbūt nepavyks, esi nusivylusi savimi, nes suklupai. Turi atrasti savyje motyvacijos atsikelti ir eiti toliau. Juk jau tiek padaryta dėl to, kad pradėtum sveikti, nepasiduok :) O be to, ir stengiesi, kad gyvenimas pagaliau būtų, na, nors šiek tiek rožėm klotas, ar ne? :) Kad nebereikėtų tiek daug kankintis, meluoti, nuolat jausti gėdą…
        Tikiuosi, kad su psichologe kalbiesi apie tai ir tikiuosi, kad pokalbiai atviri ir nuoširdūs.

      • O man šiandien irgi sunku. Ir liūdnoka…Galbūt dėl to, kad viena drauge man pasakė tokius žodžius: “tu esi mano įkvėpimas, mano pavyzdys, dabar ir aš pradėjau sveikai maitintis, sportuoti, tu man atvėrei akis”. Taip ir atvipo žandikaulis…Taip ir norisi išrėkti, kad esu prakeikta bulimikė, jokia ne sveikuolė… Ir tikrai nenoriu būti kažkam pavyzdys…:(

  98. Nu mergos. Jomajo. Vemti yr šlykštu! Pati kenčiu nuo persivalgymo priepuolių, bet niekada nevemiu. Nežinau,kiek padės mano “patarimas”, bet, kai jausit, kad norėsis vemti, pagalvokit, kad dabar, šiek tik apvirškinusios, galit eiti pasportuoti, apeiti aplink namą ir pan. Privalgiusios ne vemti eikit, bet pasivaikščioti. Žiauriai padeda geriau jaustis. Būkit tarp žmonių. Nuoširdžiai.

    • Taip, vemti yra šlykštu, bet koks sveikas žmogus tai pasakytų. Tačiau sunku ir yra suvokti bulimiją kaip ligą tol, kol pats su tuo nesusiduri.

      • Nežinau, kiek įsiskaitei į mano žinutę, bet aiškiai paminėjau, kad pati kenčiu nuo nuolatinių persivalgymų. Vemti net minčių nekyla. Vis tiek viskas per antrą galą išeina, tam kam tampyt stemplę be reikalo. O pasivaikščiojimai VISADA padeda. Šita nesąmonė man pasireiškė prieš gerus porą metų. Kartais išeina (keturios dienos rekordas) valgyti reguliariai ir viską, tada dvi kokias dienas perisiėdu, tada vėl viskas. Taip ir gyvenu. išmokau kažkaip.

      • Taip, bulimiją lydi nuolatiniai persivalgymai, ir sutinku su Tavimi, kad tuo atžvilgiu mūsų ligos yra panašios. Ir Tu OHO kaip gerai, kad nevemi, tikrai! :) Nors nesukeli tokio didžiulio streso savo organizmui. Bet ir skiriasi… Nes būtent mane prie šito privedė noras būti plonai, noras atsikratyti nereikalingų kalorijų, baimė sustorėti… Vėmimas, bent jau man, kiek teko šnekėtis ir su kitomis, tai ne tik būdas atsikratyti “sunkumo” skrandyje ar keista priemonė reguliuoti svoriui, bet tai ir priklausomybė, bėgimas nuo rūpesčių, savotiškas išsilaisvinimas… Tad aš tą norėjau pasakyti, kad sunku suvokti tokį elgesį žmogui, nesergančiam bulimija. Primeni mane prieš kokius gerus 2 metus, kai persivalgydavau dažnai, galbūt kartais ir pati to nesuvokdama, kol galiausiai pasakiau STOP, pradėjau badauti, o vėliau, nesusivaldydama, kimšti viską ir, bijodama priaugti, vemti (kartu prisidėjo ir psichologiniai dalykai). Labai šaunu, kad bandai išdeginti tas nereikalingas kalorijas pasivaikščiojimais ar panašia veiklą, tikrai. Ir puikiai žinau, kad Tau taip pat be galo nelengva turėtų būti…

    • suprantu, kad rašei norėdama gero, bet čia būtų lygiai tas pats, kad Tau pasakytų nu nepersivalgyk ir viskas, juk čia nieko tokio sunkaus. Pati kenčiu nuo pastovaus persivalgymo ir tikrai nėra čia viskas taip paprasta, kad op ir visas padaryta, per daug sudėtingi tie dalykai ir per daug sunkūs vienam juos sukontroliuot.

  99. Tačiau bulimija galima laikyti ir atvejus, kai persivalgoma ir nevemiama, tiesa? Ar aš klystu? Kaip tada pavadint mano situaciją… Hm. Nuolatiniais persivalgymais? Nes jie pas mane į savaitę būna du/tris kartus, kartais juos net susiplanuoju. Tada kažkiek lengviau, kai žinau, kad turiu palaukti kažkiek dienų, kol galėsiu sau leisti pasimėgauti kokiais gardumynais. Norėčiau, kad tai būtų tik pasimėgavimas. Kemšu kaip kiaulė. Nežinau, ką daryčiau, jei neturėčiau tokių genų, kurių dėka galiu kimšti ir beveik nestorėti. Tik nervina, kad, kai maždaug tas priaugtas svoris pasiskirsto tolygiai ant viso kūno, o žandai pasidaro kaip pas chamiaką. O juk tikrai nevemiu. Ir taip, man sunku įsivaizduoti vėmimo ir laisvės ryšį, nors nesakau, kad neįmanoma. Teoriškai suvokiu kaip tai turėtų atrodyti. :) Ir taip, tas sunkumas, kai persivalgai iki negalėjimo pajudėti, yra blogiausias jausmas pasaulyje. Kartais pagalvoju, kad jau geriau fizinį skausmą kęsčiau. Kartais pamėginu į save pasižiūrėti grynai per tą persivalgymo transą. Atrodau šlykščiai. Kai, žūtbūt norint saldumo, galiu valgyti net paprastą cukrų. Tai yra šlykštu. Mes tyčiojamės iš savęs. Ir blogiausia, kad visiškai pasveikti nuo šito mes niekada negalėsim.

    • Apskritai, žmones gali kankinti įvairūs valgymo sutrikimai – tai ir nuolatinis persivalgymas, ir nervinė bulimija (kai vemiama) ir anoreksija (kai badaujama), dažnai jie vienas kitą lydi… Bet kaip suprantu, Tave kankina nuolatinis persivalgymas, tai irgi liga, taip pat labai kankinanti, su savais minusais, su savomis sveikatos pasekmėmis…Tu gyveni su mintimi, kad tam tikru laiku galėsi prisivalgyti, tikrai manau, kad patiri ir kaltės jausmą ir beviltiškumą po to, ir pasišlykštėjimą savimi…Maistas – paguoda, viskas, ko reikia nurimti, nuvyti šalin blogas mintis ar stresą, ar pasijusti kažkaip. Tik deja, po tokių ritualų būna labai negera. Aš ilgą laiką taip pat gyvenau vien kimšdama, tada priėjau prie DAR didesnės blogybės – vėmimo, badavimo, nes pažvelgiau į save veidrody vieną dieną ir pasakiau, kad nebenoriu taip gyventi, nebenoriu būti stora…Bet iš to tesigavo užburtas ratas.

      O tas vėmimo ir laisvės ryšys, žinok, jau geriau niekada jo nebūčiau patyrusi… Nebegalėčiau pavadinti to laisve.

      O kodėl Tu tokia kategoriška ir sakai, kad niekada nepasveiksim? Visi žmonės skirtingi, daug kas priklauso nuo to, ar kreipėmes pagalbos, kada kreipėmes, nuo psichologinių problemų, galų gale nuo NORO pasveikti…

      Minėjai, kad viskas prasidėjo prieš porą metų tavo atveju. Pamėgink prisiminti, kaip jauteisi gyvendama be valgymo sutrikimų ir palyginti su dabartimi. Galbūt Tavo gyvenime nutiko kažkas tokio, dėl ko tu ėmei “guosti” save maistu…
      Iš Tavo pasisakymų supratau, kad esi jau susitaikiusi su situacija, pripratusi… Nenoriu įžeisti ar dar ką, tikrai, bet ar Tu suvoki, kad taip pat turi didelę neišspręstą problemą, kuri gali tęstis ar net sunkėti ateityje, jei nesiimsi pokyčių?.. Noriu pasakyti, kad Tu neturėtum priimti tai kaip normalų dalyką savo gyvenime, nes patirti nuolatinį persivalgymą nėra normalu… Normalu yra gyventi ir jaustis gerai, laimingai. Jausti alkio ir sotumo jausmus. Juk pati pasakei – “norėčiau mėgautis maistu”. Kodėl nepamėginus šito noro išpildyti? :>

      Tu esi tame etape, kuriame ir aš kažkada buvau, ir labai labai tau linkiu neprieiti prie kitų valgymo sutrikimų. Ir taip pat labai labai Tau linkiu, bandyti keistis, nes toks gyvenimas irgi neatneša gerų dalykų… Ir kreiptis pagalbos, nes vienai gali būti sunku :)

  100. Aš šito labiausiai ir bijau… kai sako, kad visiškai pasveikti nėimanoma…Labai baisu tą suvokti, ir norėtųsi tikėti, kad tai netiesa. Aš manau, būdų pasveikti yra, ir kiekvienam vis skirtingas. Reikia tik jų ieškoti.
    Sunku man šiandien šnekėti, vieną minutę užplūsta optimistiškos mintys, kitą – suvokimas, kad man galbūt nepavyks. Tokiomis akimirkomis, taip neapsakomai reikia žmogaus, kuris suprastų ir padėtų… Dėja, draugams dar neprasitariu apie savo ligą. Jie juk neserga ir jiems tai turėtų būti labai sunkiai suvokiama apie visus mūsų jausmus ir išgyvenimus. O jūs ar turite kam pasipasakot? Galbūt net susitinkate pasišnekėti gyvai, o ne čia? Jaučiu, kad man to labai reikėtų. Nors jūsų ir nepažįstu, tačiau vien susirašinėdama jaučiu, kaip viena kitą suprantame…

    • Nesikreipk į mane Jūs, Liucija, esam tos pačios ligos likimo sesės ;) Man labai malonu, kad Tu manimi taip pasitiki, išklausyti, paremti ir patarti visada būsiu pasirengusi (ir tikiuosi patarimai bus teisingi). Jei tik reikia. Manau ir aš, kad atėjo laikas susipažinti gyvai ;) Ir man bus gerai, nes Tu jau pradėjai gydymą ir aš deja, neturiu kam atvirai pasipasakoti, tik virtualiu būdu…Parašyk man i el.pasta aptarsim viską – monikashaa@gmail.com

      • O jeigu nori su daugiau merginų susitikti gyvai, tai rašyk Ingai, ji tave prijungs prie savipagalbos grupės, kurią bando suorganizuoti, dabar nežinau, kaip ten sekasi, ar kas išeina. Tik va, deja, aš ten dar irgi labi pati nedalyvauju ;)

  101. Yra būdų apmažinti šitas nesąmones, bet, manau, visgi, kas sugadinta, tas jau sugadinta. Čia reiktų didelio nusiteikimo eiti pirmyn. Man, pvz., pikta ant visuomenės, kaip ji galėjo leisti taip atsitikti. :) Suprantat. Žurnalų viršeliai, plakatai, modeliai vitrinose. Va kame bėda. O jei dar draugės tuo užsiima – nu man, asmeniškai, visai pasaulio pabaiga. :) Beje, nuo nieko neslepiu, kad turiu šį valgymo sutrikimą. Vieniems nusispjaut ant to, kiti gal paklausys, bet nieko pasakyti negalės, treti, žiū, dar ir paklaus ko. Nebijokit kalbėti. Nors, aišku, tokio daikto net savo didžiausiam priešui nelinkėčiau. Žinoma, galbūt religijos čia kišti nevertėtų, bet man viena padeda kartais. Ten maistas aukojamas Dievui, jis sudvasinamas ir tik tada valgomas. Svarbi aplinka, muzikinis fonas, švara, kvapai, Dievo atvaizdai. Ši filosofinė kryptis dar vadinama “virtuvės religija”. :) Turiu knygą pc šia tematika, kur receptai ir maistinė kultūra ir jos sudvasinimas aprašomi kartu. Jei kas nori, galėčiau atsiųsti bent įdomumo dėlei. ;)

    • Nemanau, kad čia vien visuomenė kalta. Kodėl tuomet vienus paveikia tie viršeliai, o kitus ne? Tikrosios VS priežastys visai kitos. VS – tai tik šalutinis poveikis šalia tikrųjų priežasčių.
      Asmeniškai aš eit skelbti apie savo liga visam pasauliui tikrai nenorėčiau, patiems artimiausiems pasisakiau ir manau to užtenka.

  102. Ok, bet kas tada juos sukontroliuos, jei ne pati? Stengtis stengtis ir dar kartą stengtis čia reik. Ir patikėk, sėdžiu tokiam pačiam dugne kaip kad daugelis čia esančiųjų.

  103. O taip, kaltės jausmas ir sąžinės graužimas – maždaug nuolatiniai mano palydovai po sunkaus persivalgymo. O paskui,kaip kad sakai, užburto rato reiškinys, iš kurio yra begalo sunku ištrūkti. Kiek žinai atvejų, kad merginos/moterys tikrai pasveiko? Aš nulį.
    Ir visus tuos aspektus, nuo ko viskas prasidėjo, dėl ko, aš pati kuo puikiausiai žinau. Kaltas mano netikęs požiūris į buvusio vaikino sesę (kuri tikrai yra natūrali distrofikė) ir į kambariokės staigų sukūdėjimą. Man tada buvo šokas, kai ji, iš apvalios mergaičiukės virto savimi pasitikinčia tobula panele. Tas mane gniuždo iki šiol. Šalia jos jaučiuosi nevykėle ir maistas man padeda atsigauti, kai ji išvaro namo savaitgaliui.
    Ir patikėk, aš kuo puikiausiai suvokiu, kad šitas “priėmimas” prie nieko gero neprives. Lankiausi aš ir VSC praeitą gegužę, man nepadėjo. Tik dar daugiau nervų sugadino. Ten begalo slogi atmosfera ir visos labai bjauriai nusiteikusios ir nervuotos. Ir eiti ten man būdavo didžiausia katorga.
    Paskutiniu metu dažnai žiūriu savo senas nuotraukas ir galvoju, kokia laiminga buvau ir kaipto norėčiau dabar…:) Tau taip nebūna?:)
    Beje, šiandien jau trečia diena be persivalgymų ir reguliaraus valgymo. Žiūrėsim, kiek šį kartą ištempsiu. :)

    • Kad tris dienas nepersivalgai, tai jau pažanga. Ypač jei viena pati įdedi tiek pastangų ir nenuleidi rankų. Bet arba aš tiesiog labai labai daug apie Tave nežinau, arba per daug bandau įžvelgti… Bet vien Tavo pasakymas, kad Tu jau trečia diena be reguliaraus valgymo, vos nenuvertė manęs nuo kėdės :D Tai negerai, mergyt :) Valgyti reguliariai yra gerai ir reikėtų. Manyčiau, tas Tavo ” požiūris” yra užslėptas noras būti taip pat tobulai, kaip kad Tau atrodo tos merginos, bet gal jos iš tiesų nėra jau tokios tobulos? Gal reikėtų paprasčiausiai pradėti save vertini ir pasitikėti savimi tokia, kokia esi?
      Na, nežinau, kokia nuotaika VSC, nesu jame buvusi, bet kiek girdėjau atsiliepimų, tai tik gerų… Na, bet kiek žmonių, tiek nuomonių :) Gal tiesiog tuo metu nenorėjai priimti pagalbos?.. Kaip kad ir dabar Tau ji atrodo nereikalinga.
      Nuotraukos…taip, anksčiau aš buvau laimingesnė, nors ir “apvali”. Bet reikia žiūrėti į dabartį, o kad Tau padeda tikėjimas, tik pliusas. Atradai, iš kur pasisemti jėgų.
      O dėl pasveikimo atvejų, žinok, žinau, ir ne vieną, liūdna, kad Tu nežinai, gal tai ir nuteikia Tave taip nepozityviai.

  104. Ten turėjo būti be persivalgymų ir su reguliariu valgymu. :D Susifeilinau. Kuo puikiausiai suprantu reguliaraus valgymo pliusus.
    Ir taip, Tu labai gerai mane matai (ar tik neturi kokio rentgeno pašonėj???). Noriu būti “tobula” ir jaustis gerai. Bet vos pasiekiu savo išsvajotuosius 52 kg, mane kankina bloga nuotaika, viskas aplink erzina ir pan. Paprastai sveriu 55-56 kg. Ir šiaip esu gana tvirta intravertė, todėl į kitų pagalbą žiūriu labai kritiškai, kadangi visų nagai į save lenkti. O dažnas ir pasidžiaugs, kad tau blogiau, nei jam.
    Trumpai pratęsiant apie nuotraukas. Tai, kai lyginu savo išvaizdą jose iki šios nesąmonės, buvau lygiai tokia pati. Ir laiminga! Gal kas parduoda paauglystę? Pirkčiau.:)

    • Yra ir empatiškų žmonių, kurie nori arba gali suteikti pagalbą, gal per mažai jų gyvenime sutikai :) Et, tas tobulumas, perfekcionizmas – jis utopija, nėra tokių žmonių, net tos Tavo minėtos merginos, tikiu, turi savo minusų, kuriuos moka paslėpti. O ar Tau nieks niekada nesakė, koks Tavo normalus turėtų būti svoris? Gal tas įprastas 55 -56 kg? O su 52 kg tiesiog Tavo organizmas jau nebesusitvarko… Svarbiausia ne svoris, tie keli kg plius ar minus nieko neduoda, jei pati jausies nekaip, ar ne? Apskritai, atrodai šiek tiek nusivylusi viskuo. Gal iš pradžių reiktų pradėti vėl džiaugtis ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra :)

  105. Esu, tikriausiai, nusivylusi viskuo, kuo tik įmanoma nusivilti. :) Ir tikrai sunku patikėti, kad kam rūpėtų svetimos bėdos, nes visi turi savų.
    O šiaip ir 56 kg, tipo, per mažai. Mano ūgis 175 cm… Bet kad anksčiau (dar pirmam kurse (dabar aš pirmam magistrantūros)) svėriau 49 kg (pamenu, neleido duot kraujo, kadangi per mažai svėriau) ir jokių poreikių persiryt nejaučiau… Čia jau viskas giliau. Ta prakeikta psichika visai pašlijo. :) Kuo toliau, tuo labiau nebemoku su nervais tvarkytis. :) Senstu. :)
    Na ir taip, savaime aišku, kad svarbiausia kaip jautiesi viduje, nes tobulų tikrai nėra.

    • Turi suvokti, kad ir tada, kai svėrei 49 kg (atleisk, bet manau, atrodei nekaip ir nesveikai) ir dabar, sveri mažokai. Tau trūksta svorio, dėl to ir bloga savijauta. Bet jeigu teigi, kad valgai nemažai, ir nevemi, ir nebadauji, tai galbūt pas Tave su medžiagų apykaita yra problemų?
      Žinai, pastebėjau, kad žmonės, turintys problemų asmeniniame gyvenime, profesinėje veikloje ar dar kur nors, turi problemų ir valgyme. Tik visi skirtingai tai išgyvena (vieni visiškai nevalgo, kiti valgo nesustodami). Depresija, nuolatinis nerimas, nepasitikėjimas savimi, visu pasauliu – tai tik keletas asmens problemų, kurios gali lemti VS. Aš tvirtai manau, kad iš pradžių reikia išspręsti tas asmenines problemas, tada bus lengviau ir lengviau su maistu… O be psichologų – nemanau, kad vienam pavyks…
      Ne, tu ne sensti, o tiesiog pavargai nuo savęs, bėgi nuo problemų, bijai pripažinti, kad Tau reikia pagalbos. Nežinau, pasikartosiu, gali nepritarti, bet pasakysiu, kad KALBĖTIS su artimaisiais, o jei Tau atrodo, kad jie tau nepadės, tai su specialistais, PRIVALU. O svarbiausia IŠDRĮSK pripažinti, kad turi bėdų, negniaužk jų į kampą, nes kažkada jos atšoliuos visu pajėgumu.

  106. Kai svėriau 49 kg, atrodžiau (sau) pakankamai graži ir jaučiaus gerai. Bent, kol buvau tarp žmonių ir susilaukdavau priešingos lyties šiokio tokio dėmesio. Todėl mintis, kad, jei priaugsiu svorio, į mane daugiau niekas nebežiūrės buvo mane belenkaip užvaldžiusi. O ir mačiau savo vaikino akis, kai jis žiūrėdavo į mano kūną ir nematydavo apdribusio rinkėm pilvo ar storų rankų. Jis mane girdavo, dievaži, kai numesdavau svorio!!! Čia kalbu apie situaciją po antro kurso ir toliau… Visos jo draugės buvo/yra distrofikės, todėl nenorėjau atsilikti. Kas dabar atrodo juokinga ir kvaila.
    Uau. To problemomis tikrai nepavadinčiau, jei mano mylimiausiasis (organizmas) mano surytą maistą suvirškina gan greitai. :) Problemos čia psichinės.
    Su viskuo daugiau, ką pasakei, sutinku pilnai. Bet. Nu. Ne tuo adresu aiškini apie pripažinimą ir kalbėjimą (aišku, Tu manęs nepažįsti:), tai aš Tau pasakysiu, kad apie mano šitą nesąmonę žino visi mano artimiausi aplinkos žmonės, patikėk, kas jau kas, bet aš jau seniai pripažinau turinti šitą kaką (vartoju dėl gražesnio išsireiškimo) savo galvoje, kas pasireiškia per milžiniškų maisto kiekių suvartojimą per laaabai trumpą laiką. Irmano vienintelė paguoda – greita medžiagų apykaita. Nežinau, ką be jos daryčiau. :)

    • Nesiginčysiu, kiekvienas renkamės, kas mums geriausia, o jei atrodo normalu ir gražu su tokiu aukštu ūgiu sverti tiek nedaug, ir jei atrodo normalu visada persivalgyti, bet dėl to jaustis blogai, tai tavo pasirinkimas, tik deja, gali būti, kad kažkada to gailėsies…Iš tavo komentarų sprendžiu, kad didžiuojiesi tuo, ką darai. Ir gana prieštaringas žmogus esi…arba, tiesiog patyrei per daug…Bet pati pripažįsti, kad turi psichologinių problemų. Ir tu jau čia sprendi, ar verta su jomis toliau gyventi.
      Na o vaikinai…Aišku, kiekvienam savo skonis, bet daugumai “kaulų maišą” apkabinti nėra jėgelė :)
      Distrofikės… Atleisk, bet tavo žodynas įdomus :) Gaila, kad niekada niekas tau nesakydavo, kad dar kiek, ir perluši pusiau, ar kažko panašaus (tavo aplinkoje matyti tokius žmones buvo normalu ir jie atrodė tau siektinu pavyzdžiu), gal tada nebūtum taip “įsikalusi” į galvą tų “distrofikių” mados.

  107. ” jei atrodo normalu visada persivalgyti, bet dėl to jaustis blogai” – ne, man taip tikrai neatrodo. Aš to net nesakiau. Ir aš jau gailiuos, kad pasidaviau šitam lieknumo kultui, gadinančiam mano gyvenimą. Todėlpasikartosiu pasakydama, kad net didžiausiam priešui to nelinkiu.
    Ir žinau, daug kas sako, kad esu prieštaringa, tik gal kitokius žodžius pavartoja, bet esmės tai nekeičia. Ką galiu padaryti. Nemėgstu per dažnai seilėtis ir vaidinti švelnučiukę bestuburę su viskuo sutinkančią mergaičiukę.
    Ir savo problemas visada (neskaitant to mėnesio VSC) sprendžiau viena. Aš neturiu šeimos, neturiu tėvų, brolių ar seserų. Net vaikino ar geriausios draugės neturiu. Su viskuo tvarkaus pati. Ir žinai, ryt ateina ketvirta diena, kai planuoju valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę. :)
    Ir taip, dėl aplinkos Tu esi visiškai visiškai teisi! Užaugau tarp tokių distrofikių:) Ir su daug daug pašaipų. Daug. bet ne dėl svorio. Dėl veido ir šiaip bruožų individualių. Todėl nekenčiu tų, kurie mane pavertė tokia trauma, kokia esu dabar. :) Nepasitikėjimas – iš vaikystės, o visos likusios fekalijos – jau iš studijų laikų.
    Ir, Ema, aš visiškai nepiktai su Tavimi bendrauju, tiesiog toks mano būdas. Neskaityk mano sakinių su negera intonacija. :)

    • Neskaitau Viktorija, tikrai :) O Tu negalvok, kad aš smerkiu ar dar ką, nežinau, man atrodo, kad vien tai, kad kalbi su kažkuo apie tai, jau yra gerai, kad ir čia, virtualiai, vadinasi tau rūpi! Iš pat pirmų tavo komentarų pastebėjau, kad tau yra normalu gynybinė reakcija :) O kad ir piktai bendrautum, tavo reikalas, gal ir geriau, išlieti čia emocijas, o ne savo aplinkoje, ar dar blogiau – kaupti jas savo viduje ;) Iš vis, labai gerai, kad nesutinki ir analizuoji mano pasakymus. Nepatikėsi, bet irgi savotiškai šiandien man pagelbėjai, suteikei progos tam tikriems saviems pamąstymams, už tai dėkinga tau ;)
      Matau, kad kaip ten liaudis sako, moki “pastovėti už save”, kita vertus, apturėjai nemažas gyvenimo pamokas…bandai būti stipri, bet kartais tiesiog reikia priimti pagalbą, net jeigu ir sunku patikėti, kad tai vyksta tau ar sunku pripažinti, kad tau jos reikia.
      Vienatvė. Skaudus be galo dalykas. Žinai, nors nesu vieniša, bet dažnai jaučiuosi viena, būnu viena, tada ir sunkiausia, užvaldo ir apima įvairios mintys. Palaikymas yra labai svarbus kiekvienam gyvenimo etape. Man labai liūna girdėti, kad esi viena, bet gal nebandei daryti visko, kad turėtum draugų. Tikrų draugų. Pripratai spręsti savo bėdas viena…Žinai dar kas man atrodo? Kad tu tokį “šarvą” užsidėjus, tokį, kad aplinka nebegalėtų tavęs sužeisti, bet po juo slypi kitokia asmenybė, kurią bijai parodyti kitiems…
      Užaugę būname tokie, kokie susiformuojame vaikystėje, kokius suformuoja aplinka. Patyčios, ypač vaikystėje ir paauglystėje – žiaurus dalykas. Juk taip reikia tokiais gyvenimo metais, kad jaustumėmės saugūs, mylimi, pasitikintys savo jėgomis. Bet jei sugebėjai atsitiesti (štai valgyt jau normaliai ketvirtą dieną iš eilės bandysi), reiškias nenugalėjo tavęs tai, kas tau nutiko. Ir kas svarbiausia, esi užsispyrusi smarkiai šiuo atveju :) Tu stipresne už tai.

  108. Ema. Ačiū Tau labai už tokį puikų nuteikimą visai dienai. :) Man begalo džiugu, kad net aš sugebėjau kažkuo Tau padėti! Ką tik papusryčiavau (gan vėlyvi pusryčiai, pramigau:) ir sėdžiu visa besišypsanti dabar. :)))
    Tavo žodžiai man suteikė jėgų eiti toliau (nežinau, kiek ilgam), bet kol kas Tavo pasakymas “Tu stipresne už tai” yra geriausias dalykas, kokį gavau per labai ilgą laiką iš kito žmogaus. O aš Tavęs net nepažįstu!

    • Nėra už ką, tikrai:) Matai kaip būna, kartais tereikia kokio palaikančio pasakymo, kad ir iš nepažįstamo žmogaus. Labai tikiuosi, kad tokių žmonių Tavo gyvenime atsiras daugiau :) Linkiu didžiulės sėkmės ir kantrybės!

  109. Prireiks, dėkoju Tau labai. Tau taipogi! Atmink, kad pasivaikščiojimai – super reikalas. :) Va, jau ketvirta diena, kai neapsiryju:)

  110. Sveiki, ilgai skaičiau Jūsų klausimus, atsakymus ir kaupiau drąsą pati parašyti.
    Man 21-eri, ūgis 174, svoris 98 kg.. paauglystėje (16 – 18 metų) sverdavau 58 – 62 kg, buvau tikra gražuolė, labai save mylėjau, buvau viskuo patenkinta, aktyviai dalyvavau visose įmanomose veiklose, fotosesijose. Įstojus į universitetą viskas apsivertė aukštyn kojomis, Pasikeitė gyvenamoji vieta, draugai, laisvalaikis.. ir tada aš atradau VALGYMĄ ir PERSIVALGYMĄ. Per 2 metus priaugau 40 kg, teko išmesti visus gražius rūbus, visą kūną padengė strijos, tapau viskam apatiška, tinginė, jaučiuosi niekam tikusi. Manau, kad turiu problemą kai kur vadinama “priklausomybe nuo maisto”. Apie nieką taip daug nemąstau kaip apie maistą, valgau betką kas po ranka, net jei tai ir nėra labai skanu.. Jaučiu dėl to gėdą, bet susivaldyti man sunku. Labiausiai erzina tai, kad aš pati suprantu, jog turiu problemą, bet neturiu valios su ja susitvarkyti viena.

    • Sveika, Lina
      Labai svarbu, kad išdrįsai parašyti ir suvoki, kad turi problemą. Taip, su ja sunku pačiai susitvarkyti. Ir iš esmės ne su valgymu reikėtų daugiausia tvarkytis, o su tomis vidinėmis problemomis, kurios persivalgymus sukėlė. Nuoširdžiai patariu kreiptis į specialistus, tai kuo gero efektyviausiais būdas. Man pavyko, nors ir ne iš pirmo karto. Šiame puslapyje rasi visą reikalingą informaciją kur kreiptis.

      • Taip, mąstau apie nuvažiavimą į VSC, bet vien jau mano pripažinimas sau, kad turiu bėdą – didelis žingsnis. Bandysiu susitvarkyti pati, jei iki pavasario situacija nesikeis, bandysiu aplankyti VSC

    • Sveikinu išdrįsus, Lina!
      Pradžiai vėl pamilk save, nes jei ir toliau jausiesi netikėle, nepavyks atsikratyti šitos priklausomybės. Surikiuok savo mintis, nes šiuo metu ten sumaištis, ką išduoda ir Tavo kūnas. Ir viena tvarkytis neturėtum… Kiekvienam mūsų reikia paskatinimo ir “spyrio” iš šono. Jei turi galimybę kreipkis pagalbos į specialistus (juk Tu dar tokia jauna, o Tavo kūnas ir protas prašo, kad jiems padėtum). Jie patarų Tau, kaip sveikai atsikratyti nereikalingo svorio.
      Verta būtų pamąstyti ir apie tai, kodėl Tu atradai tokią paguoda maiste. Gal savo gyvenime darai ne tuos dalykus, kurie verčia jaustis Tave gerai… nejauti džiaugsmo darydama tai, ką dabar darai.
      Natūralu, kad prisimindama paauglystę, kai buvai plona, jautiesi liūdnai, nusivylusi savimi, galbūt nekenti savęs. Bet gal tai ir padėtų išsilaisvinti ir siekti tikslo – vėl būti tokia, kokia buvai ir jaustis laiminga ir stengtis atsikratyti tos priklausomybės. Gyvenimas jau toks, kad mums atsiunčia problemas, kurias turime išspręsti ir taip kažko naujo iš to išmokti. Priimk tai, kaip išbandymą, kurį turėsi įveikti.
      Nuo dabar pasižadėk sau, kad stengsies mažinti maisto kiekį, nes Tu realiai valgyti net tiek nenori – įsiklausyk į savo kūną, kai jis sako “aš alkanas” arba “aš jau sotus”, neklausyk tų minčių galvoje, kurios nuolat skatina valgyti. Pasistenk valgyti tai, kas sveika, o svarbiausia – skanu, daugiau judėti, gal griebti draugę ir užsirašyti į patinkantį sportą, būti tarp žmonių, iš karto pajusi naują gyvenimo skonį ir skirtumą. Aišku, pradžia bus sunki, bet jei turėsi tikslą, susiplanuosi, kaip jį pasiekti, manau, TAU TIKRAI PAVYKS. Svarbu, kad suvokei, kad taip gyventi daugiau nebegali, tad imkis veiksmų. Ir juk Tu ne prastesnė už kitus žmones, taip kad įrodyk tai sau.

      • Ačiū už gerus patarimus, Ema :) daugiau nei keletą kartų skaičiau Tavo komentarą, net keista iš nepažįstamo žmogaus sulaukti gero padrąsinimo. NUO šiandien (ne “nuo ryt” kaip įprasta sakyti) bandysiu praskaidrinti savo nuotaiką mėgiama veikla, kuri nėra susiejusi nei su maistu nei su jo gaminimu. Gal pagerėjus nuotaikai ir save labiau pamilsiu :)

  111. Labas. Rašau, nes liūdna, o klausimo tokio konkretaus kaip ir neturiu. Bet vis tiek. Praeitą vasarą praleidau Vasaroj, dienos stacionare, po II rato, atrodo, buvo jau labai neblogai, sąžiningai dirbau su kūno vaizdu, daugmaž laikiausi mitybos plano, buvo daug motyvacijos. O dabar vėl smegenys minkštėja. Aišku, prie to prisidėjo netikėtas nėštumas (dar auginu dukrą), abu su vyru buvom šoke, jis išvis to vaiko nenorėjo, bet aš pasirinkau gimdyti, nes taip norėjau. Dabar santykiai gerėja, pas mane vis dar išlikęs VSC įgytas pasitikėjimas savimi, savivertė išaugo, bet nėštumui įpusėjus jaučiuosi tokia stora, taip bijau, kad sustorėsiu, nežinau, stogas važiuoja, nieko daryt nesinori. Negaliu pagal mitybos planą maitintis, nes porcijos man ten dabar per didelės, o pati savimi dar nelabai galiu pasitikėti, kiaurą parą kankina tas apetitas ir kaltės jausmas, nuolatinis šito nėštumo, jo metu priaugto svorio, išvaizdos, dėvimų drabužių lyginimas su praeitu. Kažkoks košmaras. Bandau valgyti reguliariai, bet nežinau, nei ką, nei kiek, savo intuicija nepasitikiu. Pilvas auga labai greitai, negaliu žiūrėti į celiulitą, žinau, kad būtinai reikia mankštintis, bet dabar ir žinau, ir bijau, nes gydytoja nustatė kraštinę placentos pirmeigą… Žodžiu, kankinuosi su šitais dvilypiais jausmais ir sumauta savijauta. Ką daryti? Kūdintis dar nesikūdinu, bet tos mintys na baigia iš proto išvaryti. O dar kai pasisvėriau ir sužinojau, kad per 21 savaitę priaugau 10 kg, kai tuo tarpu per pirmą nėštumą buvo 9 kg. Siaubas. Dėl santykių krizės su vyru lankausi pas psichologę kartą per savaitę, dabar ji porai savaičių išvykusi, AD gerti negaliu, tai va suvešėjo mano VS visu gražumu :(

    • Sveika!
      Gerai, kad rašai, kai apėmusios liūdnos mintys.
      Kiek supratau iš Tavo komentaro, dabar gyvenime Tau nelengvas etapas. Bet pažvelk iš kitos pusės – Tavęs laukia gyvenimo stebuklas – dar vienas vaikelis. Privalai dėl jo stengtis.
      Minėjai, kad dar turi įgyto pasitikėjimo nuo gydymo laikų. Neleisk jam pranykti. Juk vis dar esi stipri, o dabar atsakinga ir už naują gyvybę. Neturėtum taip detaliai lyginti nėštumų, juk kiekvienas nors ir turi daug panašumų, bet kartu ir skirtingas, juk nuo pirmojo praėję šiek tiek laiko, Tavo organizmas jau kitoks, ar ne?
      Nesu dar pati susidūrusi su tokiomis problemomis, bet kaip matau, turėta VS liga, skaudžiai gali atsiliepti nėštumo metu. Svarbiausia – neleisk tokioms niūrioms mintims Tavęs valdyti. Kiek žinau (bent jau mano brolienei taip buvo liepta), nėštukės privalo maitintis pagal gydytojos sudarytą mitybos planą ar bent jau stengtis jo laikytis, juk dabar valgai ne tik už save, valgai ir tam, kad vaikelis gimtų sveikas (taip kad pasikonsultuok su vaikelį stebinčiais gydytojais). Natūralu, kad priaugi svorio! Juk ir Tavo vaikelis auga, ir Tu pilnėji, taip turi būti, nes ruošiesi naujos gyvybės pradžiai. Nemąstyk, kad Tu negraži ar dar kokia, tiesiog dabar toks etapas, savaip gražus ir mielas. O kai pagimdysi, pranyks tokios abejonės, esu įsitikinusi. Pamilsi vėl save, neleis liūdėti ir vaikai, manau, turėsi daugiau rūpesčio ir tie papildomi kilogramai nukris, gal patys savaime, gal pradėjus sportuoti. Tiesiog, dabar Tavo pagrindinis tikslas turėtų būti nukreiptas į tai, kad visas nėštumas praeitų gerai. O kai paimsi ant rankų savo vaikelį, suprasi, kad buvo verta stengtis. Labai šaunu, kad konsultuojies su psichologu, galbūt jam galėtum savo šituos jausmus papasakoti?.. Patartų manau, tikrai geriau nei aš :) Tikiuosi, išsispręs ir Tavo problemos su vyru, juk labai reikia palaikymo ir pagalbos Tau dabar iš jo.
      Taip kad nusišypsok, mažiau nervuokis ir pasidžiauk tuo, ką turi dabar. Nuoširdžiausiai linkiu didžiulės sėkmes.

      • Ačiū už patarimus ir žvilgsnį iš šalies, šiandien susimąsčiau, jog reikia man vėl grįžti prie užmestų VSC knygų, kad ir tos Ch. Fairburn savigydos programos bei kūno sampratos gerinimo knygos, tik su jom reikia dirbti juodai, o tam laiko ne visada turiu. Na, teks atitinkamai persiplanuoti savo darbotvarkę ir prioritetus. Visgi kokia klastinga liga ta VS, atrodo, tiek atsėdėta, atverkta VSC, ir vėl kiša savo nagus… Na, bandysiu!

  112. Sveikos, merginos, rašau čia, nes noriu labai labai pasidžiaugti, kad šiandien jau lygiai savaitė, kai nepersivalgau ir maitinuosi reguliariai! Jausmas TOBULAS! Leidžiu sau ir saldumynų, ir miltinių patiekalų, tačiau viskam taikau ribas ir laiką. Būna momentų, kai būna labai sunku susilaikyti neapsirijus, bet jie praeina. O tada užplūsta toks pasididžiavimas savimi, kad, štai, pavalgei pagaliau kaip normalus žmogus, gali laisvai judėti, veikti. Ir, žinoma, kad atsispyrei per dideliam kiekiui maisto. O kas svarbiausia – nuotaika žymiai pagerėjusi. :) Reiškiausi kažkiek čia anksčiau, tai tik norėjau dar kartą padėkoti Emai. Be jos, nežinau, ar būčiau įstengusi šitiek daug. Ryt skaičiuosiu 8-tą dieną. Linkiu ir jums visoms susiimti ir spirti sau šiknon pagaliau! Nuoširdžiai, Viktorija. :)

    • Privertei mane nusišypsoti (anksčiau prisipažinsiu, graudendavaus nuo Tavo istorijos) :) nuopelnai tikrai ne mano, gal tinkamu metu pasipainiojau tinkamoje vietoje ;) Ir štai, gal pagaliau galėsi pasakyti, kad pažįsti merginą, kuri pasveiko – save… ir galėsi kitoms tai papasakoti :) nepritrūk parako, Viktorija ;)

  113. Ema, na tu ir pavarai kaip sakoma : ) Tik pažiūrėk, kike žmonių ant kojų pastatei ar bent į tinkamas vėžias pastūmėjai vien savo ŽODŽIAIS !!! Kiek įkvepiančių minčių suteikei kitiem. Akivaizdu, kad tikrai turi dovaną. Dovaną, padėti kitiems. Man kartais truputį net nejauku pasidaro. Baisu, kad išsisemsi, pavargsi nuo pagalbos kitiems, pati jos kartais negaudama. Žinoma aš nieko nežinau kaip reikalai klostosi pas tave, Tikiuosi Tau irgi bent šiek tiek sekasi sveikti. Tikrai labai tikiuosi : ) Laikykis !

    • O man kartais baisu darosi, kad gal per daug čia rašau :) bet tikrai padeda tas įsiklausymas į kitų istorija ir bėdas, kartu kažkaip pati daugiau supranti :) Labai gera dėl to, kad kažkam pagelbėjau…ir pačiai lengviau :)
      Dėkuo už gerus žodžius, Liucija :)

  114. Stengiuosi laikytis, Ema. Labai stengiuosi. Kartais būna labai sunku, bet viskas anksčiau, ar vėliau praeina. Tereikia tą momentą iškentėti ir iškart griebtis kitos veiklos. Tvarkytis, skaityti, eiti laukan… Duok Dieve Tau sveikatos, Ema!!!

  115. Nuostabus jausmas. Šiandien jau 8 dieną baigiu be susimovimų. :) Tave taipogi palaikau ir, tikiuosi, ir toliau spinduliuosi tą gerą jausmą, nors ir virtualiai:))) Norėčiau su Tavimi susitikti ir padėkoti asmeniškai, tik nežinau, ar Tu už tai?

  116. Sveiki,
    pagaliau, po 6 metų nesėkmingos kovos užrisašiau į VSC. Tačiau mane neramina tai, jog skaičiau, kad yra skiriamas dienos stacionaras. O aš esu dirbanti ir tikrai negaliu neiti į darbą. Galiu nebent kartais kai reikia, kad ir darbo dienomis atvykti į konsultacijas ir pan.
    Ar tokiu atveju įmanomas gydymas?

    • Tai kad ten arba guldo arba vaikštai į dienos stacionarą. Kiek žinau, abiem atvejais gali gauti nedarbingumo lapelį. Ir dar toks klausimas, kas Jums šiuo metu svarbiau, aš Pačios sveikata ar pinigai? Kai sveikata bus visiškai suvaryta, jokie pinigai nepadės, ir tada jau ilgam teks iškristi iš darbo rinkos. Nuoširdžiai linkiu priimti sąmoningą sprendimą.

      • Kiekvienas atvejis kitoks…. taip man darbas labai svarbus, nes kitaip neturėčiau iš ko pragyventi (ir biuletenis mano atveju nelabai padėtų). Kiekvienas atvejis kitoks, ir jei turėčiau galimybę tikrai negalvočiau. Lengva kalebėti kai padėties nežinai…
        Be to mano atvejis nėra kritinis ar labai baisus, tiesiog būtų gerai moralinė parama man jau pačiai pasiryžūs visiškai pasveikti.

    • Žiūrint, koks darbo pobūdis. Aš abu dienos stacionaro ratus (o tai yra dvylika savaičių) pradirbau, tiesa, dalį to laiko derinau su atostogomis, o šiaip tai su valdžia suderinau dėl atskiro darbo laiko grafiko, tad tas valandas, kurias praleisdavau VSC, tiesiog atidirbdavau. Gal ir tau toks variantas tiktų?

      • Ačiū už atsakymą! Iš tiesų mano darbo grafikas pakankamai lankstus ir tikrai manau, kad galėčiau jį pasikoreguoti kaip man reikia. Džiugu, kad įmanoma suderinti. O kiek laiko trunka buvimas VSC per dieną ir kiek dienų per savaitę (spėju 5 d.d.)?

      • @Aš: tikrai ne 5 d.d., realiai tau reiktų į privalomus užsiėmimus eiti du gerus pusdienius, o trečiadieniais (jei gerai pamenu) į filmų terapiją eiti neprivaloma, be to, aš visada po to susižinodavau, koks filmas buvo žiūrėtas ir pasižiūrėdavau namie, kad ir be psichologės. Tad aš tiesiog tas pora dienų pradėdavau darbą anksčiau ir grįžusi pasėdėdavau viršvalandžius. Sunkoka (nes VSC reikia irgi ne tik atsėdėti, bet ir užduotis daryti, jei nori maksimaliai išnaudoti savo laiką ten), bet įmanoma. Ai, dar kas dvi savaites konsultuoja dietologė, kas savaitę – gydanti psichiatrė, tad čia irgi reiktų darbo metu ištrūkti. Nors čia buvo 2012 m. vasara, gal dabar kitaip. Pasidomėk detaliau jau VSC, gal tau reikės gultis į skyrių, o tada tik biuletenis, aišku.

  117. Tiesa, darbas nėra tik pinigai, tai ir įsipareigojimai Jums svarbiems žmonėms ir daugybė kitų dalykų. Žinot, pykstu ant ligos, kuri ypač suaktyvėja mums priėmus sprendimą. Toks jausmas, kad ji bando visus būdus, kaip tik išlaikyti mus prie savęs. Tampo už plonų ir itin svarbių mums siūlų (šeima, darbas ir kt.) bandydama sakyti “pagalvok, kaip tu gali visą tai palikti, nuvilti žmones, atplėšti save nuo vaikų” ir pan. Bet iš tikrųjų, jei tik esi svarbi tiems žmonėms, artimiesiems, jie gal ir nesupras iš pradžių, bet, jei tik tave vertina, pasakys “taip, mums tavęs reikia, bet šiuo metu esi svarbi pati sau, mes nors ir pykstam, sugebėsim palaukti, nes juk linkim tau gero” :)

  118. Sveiki. Paskaitinėjau jūsų puslapį, radau naudingos informacijos, dėkui. Sudomino savigydos programa, ta tema keletą klausimų turiu:
    Rašoma, kad dieta sergantiem bulimija negalima, o pasveikus jei imasi žmogus dietos vėl gali išprovokuoti persivalgymą. Klausimas ar dieta skaitoma ir tada kai valgoma 2000kcal. dienos norma? Nes sveikas statistinis žmogus maždaug tiek ir suvartoja, o persivalgytojui, kuris valgo per diena dvigubai, trigubai daugiau, tas 2000kcal. jau dieta, ar normali mityba butų laikoma? O pasveikus ar pavojinga sveikuoliška mityba (rizika paslysti) ar visa gyvenimą bus reikalinga mityba su skanumynu priedu? Ar saldainių pakeitimą į saldžius vaisius ar džiovintus samonė reaguotu kaip i ribojimą maisto, t.y dietą?

    • Dieta yra bet koks sąmoningas maisto ribojimas – produktų vengimas, kalorijų skaičiavimas ir t.t. Tai, kad negalima laikytis dietos, reiškia, kad reikia valgyti klausant organizmo, pvz., jei jis nori makaronų su sūriu, tai ir duot jam makaronų su sūriu, o ne garintą vištieną ir salotos lapą. Ir aš puikiai suprantu, kaip atrodo baisu klausyti organizmo, kuris toks išsiderinęs – bet tam juk pirmiausiai ir reikia pereiti gydymo programą, kad viskas vėl į savas vietas atsistotų. Ir tuomet pats organizmas nereikalaus daugiau kalorijų nei gali sudeginti. Problemos visada atsiranda tuomet, kai maistas tampa raminamuoju, tikriau, kai juo pradedamos spręsti problemos galvoje, užmušinėjamas nerimas, baimės, stresas, vienatvė ar tampa būdu kontroliuoti. Kaip tik šito – maisto, kaip kontroliavimo priemonės – atsisakyti ir būtina. :) Lygiai tas pats galioja ir su bandymu visą mitybą padaryti itin sveikuoliška – puiku, jei dauguma suvartojamo maisto yra iš natūralių produktų ir gaminti namuose, bet dar puikiau, jei staiga išalkus ir pajutus energijos poreikį, nusiperki snickers’ą ir varai toliau. Saldumynų keitimas džiovintais vaisiais, kai iš tikrųjų norisi šokolado, yra draudimas, kontrolė, ribojimas. Anksčiau ar vėliau, tai pakiša koją. Deja.

      • Dėkui užatsakymus, jie tikrai labai pagelbėja.
        Tuo pačiu norėčiau paklausti ką daryti, kai nesi tikrai alkanas, bet mielai kažką suvalgytum (nebūtinai saldumyno, o kad ir sumuštinį kokį, jogurtą… ar kažką apie ką tuo metu pradedi galvoti ir norėti galvoje). Kaip elgtis, nes iš esmės nesi tikrai alkanas (tarkim valgei nevisai seniai). Eiti suvalgyti ir nesigraužti? Bet juk patariama valgyti tik tada kai tikrai nori valgyti (kai nori organizmas, o ne galva)… Ar tada nesiskaito kaip koks ribojimas, kuris ilgainiui gali pakišti koją? Kaip elgtis, nes labai dažnai tas pasitaiko…

      • Reikėtų pagalvot, ar nėra ko nors, ką nori išvyti iš galvos valgydama. Pvz., aš labai dažnai noriu valgyt, kai reikia daryti darbus, kurių nenoriu daryti, ir tuomet maistas tampa priemone pabėgti. Tuomet reikėtų spręst problemą, o ne eit link šaldytuvo. Tačiau ne visuomet taip yra, kartais tiesiog nori, o kai nori, tai reikia. Suvalgei, pamiršai ir varai toliau. :)

  119. Tuomet dar paklausiu :)
    Kaip reikia save sustabdyti, kai pradedi valgyti, prisižadi sau, kad pavalgysi normaliai ir sustosi, bet kažkaip gaunasi, kad privalgai truputį perdaug (manau, kad dėl to, kad dar neišeina tinkamai apskaičiuoti kiek valgyti ir nepajauti laiku to sotumo jausmo). Tada kažkas smegenyse tarsi spragteli – supyksti ant savęs, kad vėl per daug prisivalgei ir tada, kad jau neteisingai privalgei, tai sugadini viską iki galo ir prisikemši jau kiek telpa, juk jau vistiek neteisingai gavosi, o tada tiesiai į vonią.
    Šiuo metu labiausiai kovoju su šiuo dalyku. Ir nežinau kaip reikia atleisti sau, kad privalgei per daug ir sustoti ir nepykti ant savęs. Juk tokie persivalgymai, kad ir kaip stengiesi tvarkingai valgyti pasitaiko netaip jau ir retai, o negali sau leisti taip dažnai persivalgyti, juk tai reikš ne vieno kg priaugimą. Aš suprantu, kad keli kg nieko nereiškia, aš jau ir taip priaugau svorio sustojus vemti, bet juk jei toliau taip bus, tai reikš dar daugiau priaugto svorio.
    Gal imti ir tą numatytą porciją suvalgyti per kokius 2 kartus? Pvz. antrą dalį po pusvalandžio ar valandos. Ar tiesiog leisti sau kartais persivalgyti ir tiek. Ir guosti save, kad išmoksi pamažu valgyti teisingai?
    Ačiū už atsakymą.

    • Primygtinai siūlau nedalinti porcijos į dvi dalis, nes tuomet pavalgiusi išsyk nesijausi soti, lauksi, kol ateis laikas antrai daliai – negerai taip. Viskas yra gerai su tuo, kad kartais suvalgai per daug (nors vėlgi – ar tavo pačios vertinimas šituo klausimu gali būti objektyvus?), svarbiausia yra neįšokti į _viskas sugadinta_. Ir sunkiausia. Mano patarimas – pavalgei ir lauk iš virtuvės (indus galima ir vėliau išplaut) kuo nors užsiimti, t.y., visais įmanomais būdais išstumti mintis apie tai, per daug ar ne per daug suvalgei, iš galvos ir prigrūsti ten ko nors įdomesnio. Ir po pusvalandžio jau visai kitaip imsi vertinti situaciją, po truputį dings įtampa ir nerimas. Pasidaryk alternatyvių veiklų sąrašėlį, kuriam surašyk visokius dalykus, kuriais galėtum užsiimt, kai atsiduri tokioj kritinėj padėty.

      Kitas dalykas – kokie šiuo metu tavo prioritetai? Išmokti valgyti ir gyventi savęs negraužiant dėl papildomo kąsnio ar toliau pasiduoti kilogramų manijai, pavadinimu negaliu-sau-leisti? Gali. Jei to reikia, kad susigrąžintum gyvenimo kokybę ir gerai jaustumeis, gali. Be to, duok laiko organizmui suprast, kad dabar jis gaus pakankamus kiekius medžiagų, todėl nebereikia taupyt – kai taip nutiks, svoris stabilizuosis toks, koks tavo organizmui patogiausias. Gali ir toliau kovot su tais vėjo malūnais ir sakyt, kad ne, ne, aš nenoriu taip, arba gali toliau sveikt. Viskas yra tavo rankose ir tavo pasirinkimas. :)

  120. Skaitau, Elena, tavo klausimus ir negaliu patikėti. Tai yra žodis į žodį su kuo aš dabar pati kovoju ir stengiuosi šveikti. Šie klausimai taip pat nuolat sukasi mano galvoje. Atrodo, jog tikrai nei riboju savęs, nei badauju, bet tiesiog negaliu nepersivalgydama. Kaip ir sakei kažkas galvoj spragteli, o tada viskas tarsi aptempsta ir atsipeikėji tik po “tualeto ritualo”. Aš taip pat suprantu, kad negalima mažinti porcijų (to ir nedarau, valgau tikrai daug), žinau, kad negali sau nieko drausti (ši vieta dar skaudi, nes smegenys man dar kartais liepia paimti ne snikersą, o džiovintą slyva), taip pat žinau, kad nereikia bijoti tų kelių kilogramų (šiuo metu esu šiek tiek priaugusi ir, neslėpsiu, tai mane truputį gąsdina, bijau, kad svoris nepradėtų dar labiau augti). Aš tikrai nuoširdžiai prie viso šito dirbu, stengiuosi padėti sau susivokti, kad gyvenime svarbiausia ne kiek sveri, ne kaip atrodai ar kiek suvalgei. Tačiau tai yra taip sunku, kad kartais, tiesiog nežinai už ko griebtis ir ką daryti. Šiuo metu labiausiai noriu pilnavertiško gyvenimo, tos kokybės kurią turėjau anksčiau, kai man nebuvo svarbu ką ir kaip valgau. Dabar stengiuosi išrauti tas ligos šaknis iš savęs, tačiau neretai nusvyra rankos ir atrodytų, jog dirbu tuščiai ir vistiek neišsikapanosiu…

    • Kaip gera žinoti, kad ne man vienai kyla tokie klausimai ir, kad ne viena aš nemoku valgyti. Žinoma, būčiau laiminga jei tokių žmonių apskirtai nebūtų, bet… Liucija, jei atrastum stebuklingą metodą kaip elgtis tose kritinėse situacijose ar bent kas tau padeda – būk gera ir pasidalink. Aš vis bandau sugalvoti, kokie būdai man galėtų padėti, bet kol kas mažai kas veikia. Kartais, kai nesu prisikimšusi iki tiek, kad spogčiau, o tik persivalgiusi, tai tiesiog DRAUDŽIU sau eiti vemti. Tada leidžiu sau daryti bet ką tik ne vemti. Buvo neseniai momentas, kad net plaukus pradėjau sau karpyti, kad nervinčiausi ne dėl to, kad esu stora, bet dėl plaukų (bet čia toks jau kraštutinis atvejis :D ) O šeip būna, kad įsijungiu muziką ir šoku tam, kad judėčiau ir bent kiek ant savęs nepykčiau, kad apsirijau. Bet vistiek nerandu universalaus būdo. Kartais būna, kad pagalvoju kaip aš jausiuosi po to baisiai. Bet juk būna, kad išsivemi ir toks palengvėjimas ateina, kad tikrai nepriaugsi to svorio dėl savo žioplo persivalgymo ir prisižadi toliau valgyti tvarkinai. Ir tas kartojasi pastoviai… Pasaka be galo. O kaip tą galą rasti?

      • Elena, žinok būdų yra ir tikrai nevienas, tačiau reikia atrasti savąjį. Aš tikrai dar nesu tokios stabilios būklės, kad galėčiau patarti, tačiau asmeniškai man labai padeda joga. Ji sukoncentruoja protą, lavina valią, kantrybę, kurios tikrai labai reikia kovojant su šia liga. Be visų gerų dalykų, kuriuos joga daro protui, ji taip pat lavina ir kūna. Jis tampa gražesnis, lankstesnis. Paprasčiausiai atsiranda ryšys su juo. Kuo toliau, tuo labiau jis pradeda patikti toks, koks jis yra.
        Taip pat man padeda psichterapeutės pagalba. Vaikštau nuo sausio. Su ja kalbamės apie tai, kas būtent ir pastumėja prie persivalgymo ir vėmimo ritualo. Tikrai daug dalykų apie save sužinojau ir tai, jog sergant šia liga, problema glūdi oi kaip giliai mūsų pasamonėje. Svarbiausia yra nepasiduoti. Juk tikrai, būna akimirkų, jog viskas, atrodo, daugiau nebegaliu. Neišsikapstysiu. Tačiau tai netiesa. Kritus į tą bedugnę, reikia atrasti savyje jėgų ir eiti toliau, tačiau eiti ne šiaip bėgant nuo ligos, o su ja kovoti ir jokiais būdais neleisti įsišaknyti.
        Beje, Elena, nuo kada tau visa tai prasidėjo? Nes žinok, tu labai protingai mąstai ir matau, jog nuoširdžiai nori sau padėti. Tai yra labai labai labai puiku. Ir viskuo ką darai labai primeni mane : ) Žinok kuo aksčiau susisgribsi, tuo bus lengviau. Laikykis ir pirmyn!!!

    • Beje, Viktorija, aš vis apie tave mąsčiau ir galvojau kaip tu laikaisi? Pamenu, rašei jog persivalgydavai, tačiau vieną kartą pavyko neprastai susisgribti ir ištverti berots aštuonias dienas.. Po to netikėtai dingai.. Tikiuosi tau sekasi sveikti, jei turėsi laiko, pasipasakok : )

  121. Liucija,
    visa tai man prasidėjo prieš… gal 7 metus. Seniai. Buvo geresnių laikotarpių, buvo ir labai blogų, tikriausiai kaip ir visiems.
    Džiaugiuosi, kad matosi, kad noriu sau padėti, nes taip ir yra. Dabar esu nusistatyme visiškai pasveikti nepaisant nieko. Žinau, kad tokių norų būna dažnai, bet realybė ir liga nugali, tačiau šis kartas kitoks. Aš paprasčiausiai tikiu savimi ir tikiu, kad galiu. Netgi ne noriu tikėti, o tikrai tikiu. Leidau sau priaugti nemažai kg, jei tik to reikia, kad pasveikčiau normaliai valgant. Priaugau. Bandau išmokti save mylėti tokią kokia esu dabar. Bandau išmokti nekreipti į pastabas apie savo kūną (tiek pažystamų, tiek pačių artimiausių žmonių) ir kovoti už save laimingą.
    Tai va :) Taip ir ieškau visokiausių būdų kaip apgauti ligą, kaip elgtis kritinėse situacijose, nes vis pasitaiko paslydimų.

    • Elena, pabandyk psichoterapiją, tikrai padeda. O tam laikui, kad išvengtum smūginio noro persivalgyti sudaryk alternatyvių veiklų sąrašą ir pasirink iš jo, kas tau maloniau tuo metu daryti. Apie sąrašo sudarymą yra smulkiau aprašyta knygoje “Kaip įveikti pastovų persivalgymą” 2 dalyje.
      O šiaip tikrai šaunuolė, daug kur rizikuoji elgdamasi kitaip, nei buvo įprasta :) O tai aišku kelia papildomą nerimą, nekalbant jau apie nuolatinius buvusius stresorius. Plius riboji įprastus “antidepresantus” – persivalgymą ir vėmimą. Įsivaizduoju, kaip tau turėtų būti nelengva pakelti įtampą.

      • Labai labai ačiū už palaikymą :)
        Tikrai reikės susidaryti tą sąrašą, dėkui už priminimą.
        Įtampa yra, dar sunkiau, kad dabar gyvenu viena (ir dar gyvensiu kelis mėnesius), tai iš esmės viskas krinta ant mano pečių, nes visos galimybės pasiduoti. Bet nežadu :) Tikiuosi vasaros sulaukti su nauja nuotaika, nauju pospyriu gyventi.
        Tikrai ačiū už patarimus ir pagalbą, to tikrai reikia.

  122. Merginos, svarbiausia – niekada nepasiduoti ir tikėti tikėti tikėti :) Bandyti kovoti dėl savęs :) Tikiuosi ateinantis pavasaris atneš stiprybės visoms mums :)

  123. Labas, geras, nesitikėjau, kad mane čia kas išvis pamena. Ištvėriau nepilnas 10 dienų, dešimtos vakare apsirijau “Gaidelio” sausainių, o dabar esu distrofikės būsenoj, badauju, žiauriai riboju savo maistą ir sveriu gal 50 kg… (ūgis 175 cm). Baisu, žodžiu. Buvo daug apsivalgymų, maisto negerbimo, daug badavimų. Sukuosi tam pačiam užburtam rate. Sakiau, kad neįmanoma pasveikt. Bet dėkui, kad prisiminei ir paklausei…:)

    • Prakeikti “gaidelio” sausainiai ir jie man kazkada pakiso koja ;D Nekęsk manes ,Viktorija, bet aš dar tvirtinu, kad įmanoma :) Ir, manau, tu puikiai tą žinai, tik pristinga jėgų, kas vėl tave priveda prie šio rato. Aš vis dar tikiu tavimi ir tau pačiai reikia kažkaip tuo patikėti.

  124. Taip, tikėjimas yra svarbus, bet vien jo manau nepakanka : ) Reikia veikti. Nuolat dirbi, Atrasti kas sukelia persivalgymus, vėmimus, blogas emocijas. Tik atradus priežastį, galima šią problemą mažais žingsneliais spręsti. Tačiau, jei tikėjimas bus be darbo, o tiesiog plaukimas pasroviui, manau didelių laimėjimų tikėtis neverta. Taip kad stipybėms visoms, geležinės valios ir pirmyn į darbą ir kovą su šiomis ligomis!

  125. Sveiki,
    Aš prieš šias kalėdas sužinojau,jog sergu lėtine leukemija,kadangi jaučiausi gerai,turėjau daug jėgų,buvo net sunku patikėti ir atrodo greitai susitaikiau su liga ir jos gydymu. Praėjus mėnesiui ar truputi daugiau gydymo net nežinau kaip tai pavadinti.. Prasidėjo dideli pilvo srities skausmai,pykimo.Aš būdama naivi,maniau,jog išsivemsiu ir bus geriau. Tad net nežinau net kaip pavadinti. Pasakysiu taip žargoniškai:D kišau pirštus.Tai dariau keletą kartų. Prasidėjo pykinimai,vos pavalgius,vėmimai..Ligoninėje ištyrė visurrrr,jau nebežino ką,viskas dirba puikiai,priežąsties vėmimui NĖRA.Paskyrė antidepresantus,jos vartoju jau 3 savaites. O aš toliau vis vemdavau.Vieną dieną daugiau,kitą mažiau. Valgyt pati irgi nenoriu,nes yra skrandžio skausmai,kartais net baimė,kad vėl pasidarys blogai. Ir tai tęsiasi iki dabar. Nebežinau ką daryti,pasiduodu. Svoris nukrito 10 kg. sveriu 42 kg. Man 17 metų.
    Nuoširdžiai lauksiu jūsų atsakymo:)

  126. Sveiki,
    Buvau valgymo sutrikimu centre konsultacijoje su dietologe. Mano situacija tuo metu neatrode tokia beviltiska ( tai buvo gal pries 3 menesius), taciau dietologe man patare susitikti su psichoteapeute, ir lankyti grupes, kadangi mate problema jau tada…
    Kuo toliau, tuo sunkiau valdytis ir jau siandien su asarom akyse norisi rekti ir prasyti pagalbos!!! Grupiu lankyti negaliu kadangi dirbu pagal slenkanti grafika, tai noreciau patarimo kur galeciau kreiptis individualioms konsultacijoms. Prasau Jusu pagalbos, nes kartais toks jausmas, kad jeigu nesprogs skrandis, sprogs galva nuo minciu….

    • Elena, centre susitark su kuria nors is psichoterapeuciu del individualios terapijos. Laikus suderinsit , kaip tau patogu.

    • Kodėl Tau tiesiog nepasiėmus nedarbingumo tam laikotarpiui? Šiuo metu lankau individualias konsultacijas, bet jau po kelių gydymosi ratų, ir neįsivaizduoju kaip bučiau išbridusi iš to, jei pradžioje nebūtų to pilno laiko “užtaiso” VSC.

  127. Ar įmanoma pasveikti nuo anoreksijos neperreinant prie persivalgymo priepolių? jei esi pradinėsi anoreksijos stadijose (manau,gali tai pasireiškšti, tuo, kad supranti, jog reikia gydytis, visišiskai nepasiekus kritinio lygio…)

  128. Manau kad galima sveikti be persivalgymu….bet siaip labai didele tikimybe, nes nuolatinis susirupinimas maistu veda prie to. Na supranti….sunku atrasti pusiausvyra-juoda arba balta(badavimas/ribojimas arba chaotiskas valgymas/persivalgymas)

    • Mitybos planas yra labai gerai. Dar ne pro šalį būtų konsultacijos su psichoterapeutu ar psichologu (juk VS yra ne tiek kūno, kiek psichikos liga).

  129. Sveikos,
    Gal galite pasidalinti patirtimi, kaip sustojate persivalgyti? Valgiau pagal mitybos planelį, tačiau apie dešimt dienų persivalgynėju ir negaliu sustoti. Jaučiu gėdą ir pykstu ant savęs. Kartu apima beviltiškumas. Atrodo pati, be VS centro – nesustosiu. Bet iš kitos pusės taip permesiu atsakomybę gydytojams, o pati jos neprisiimsiu. Jau gydžiausi VS centre. Klausiu savęs kodėl aš taip noriu sau kenkti? Kaip galiu sau padėti?

    • Giedre, jei valgai pagal plana ir per daug nesportuoji, tada turetu fiziollogiskai uzttekti kiek yra plane. Dar svarbu ar tikrai pakankamai valgai (pvz, kartais kokius blynus galima isikepti pagal save-kai skaiciuoji kcal ir jas riboji, neidedi kaloringesniu produktu, taip apgaudama save, neva suvalgiau kaip priklauso). Man padeda:pavalgai is leto, pries valgydama kelis kartus giliai pakvepuoji. Tada valgai ir galwoji apie maisto skoni, kaip tu jautiesi ji valgydama, pagalvoji ar sita maista apskritai megsti(svarbu rinktis ir megstama maista) nebijoti megautis maistu. pavalgei ir iskart is virtuves(indu net neplauk).iskarto uzpildyk mitybos dienorasti, ir kazkokia veikla uzsiimk ir daugiau nebegalvok apie ta jausma-nora persivalgyti.svarbiausia pastumti lekste nuo saves, atsistoti ir nueiti-leisti smegenims suprasti, kad viskas-as pavalgiau.Man geriausiai kad as zinau , ka valgysiu, kada valgysiu, ir ka weiksiu pavagius.Tada nera jokio blaskymosi.zinoma kartais pasitaiko ir nenusisekimu. Dar naudoju kelis budus, apie juos parasysiu veliau :) Daznai mane uzkabina logiski sakiniai apie atsakomybes prisiemima del persivalgymo …..

      • Mona, labai geras tavo valgymo ritualas. Aš irgi stengiuosi valgyt lėtai, neskubėdama, nes kiek pamenu anksčiau vis kimšdavau, tarsi galvodama, kad iš manęs kas nors atims, ir tas skubėjimas visada užvesdavo tą arikliuką, kuris versdavo persivalgyti. Būtų labai naudinga, jei dalintumėmės būtent tuo kas padeda. Pvz, atradom kokį nors naują metodą ir pasidalinom, Manau visoms bus labai naudinga : )

  130. Sveiki,

    Turiu problemėlę, su kuria pati jau nebegaliu susitvarkyti. Jau kokie du metai valgau ypatingai daug ir negaliu sustoti. Karts nuo karto susiimu ir neberyju, bet vargais negalais su visokiais papildais ir pan, galų gale vėl pratrūkstu ir viskas prasideda iš naujo. per tuos du metus labai greitai (gal per 4 mėn) priaugau 8 kg ir toliau tęsiasi. Valgydama tarkim pietus ir dar jų nebaigusi aš jau galvoju apie maistą, kurį valgysiu toliau, nesvarbu kad aš ir būsiu jau soti. Nesuvaldomas noras valgyti, nors ir jau prisivalgius, pilvas išsipūtęs, visur spaudžia, skrandis pilnas, bet aš vistiek dar noriu valgyti, kimšti. Reikia kažko imtis kol situacija nepasidarė tragiška. Kiekvieną dieną dėl to griaužiuosi, ėmiau ir sportuoti, bet dėl to dar labiau valgau. Ar gerai ar blogai visada noriu valgyti. Jaučiu, kad būna ir valgymo priepuoliai susinervinus. Esu nelaiminga dėl to. Noriu sveikai maitinis ir nenorėti tiek valgyti, ir negalvoti kiekvieną minutę apie maistą. Ką man daryti?

    • Sveika,
      noriu paklausti, o kas atsitiko prieš du metus tavo gyvenime, kas pasikeitė? Panašu, kad tavo persivalgymas yra emocinis. Gal nuolat jauti nerimą, įtampą? Pabandyk išsiaiškinti kokios mintys tai sukelia. Jei taip paprastai nepavyks, pradėk rašyti dienoraštį, ilgainiui pamatysi, ir lengviau bus ir galėsi atsekti pasikartojančias mintis ar įvykius ir su tuo susijusius jausmus.

  131. Sveika, gal pabandyk valgyti dazniau, bet maziau, is anksto susiplanuoti dienos valgiarasti, ir prisiversti bet kokiu atveju keltis nuo stalo vos pavalgius. Uzssimk megstama veikla, nebus laiko galvoti apie maista :) bet kokiu atveju linkiu tau sekmes :)

  132. Labas, Alina :)
    labai pazistama situacija: atrodo, kad skaitau pati apie save.. na, man padeda valgymo dienorascio rasymas ir valgymas kas kelias valandas mazomis porcijomis bei DAUG vandens. Bet pirmiausia, turi pati issiaiskinti, kas sukelia tavo persivalgymo priepuolius.. Kai pradesi galvoti apie maista, tiesiog keliskart giliai ikvepk ir pagalvok, ar tikrai to nori ir ar verta, jei po poros valandu ir kita diena jausi kalte del persivalgymo ir pykti paciai sau, kad “ir vel nesugebejai susiimti”. Zinau, kad skamba banaliai, bet kaip tik nuo to siulau pradeti.. Ir jokiu budu neuzsisklesk namuose: iseik pasivaikscioti, prasiblaskyk, daugiau laiko leisk su draugais, pasidaryk manikiura :) Pagerejus nuotaikai ir kiek atitraukus mintis nuo maisto, viskas pamazu ims tvarkytis: ir svoris sumazes, ir jausies geriau ;)
    sekmes!

  133. Laisvė po Dešimt Metų Trukusios Kovos su Bulimija
    http://divinejustice.blogas.lt/laisve-po-desimt-metu-trukusios-kovos-su-bulimija-77.html
    Keturiolikos metų pirmą kartą apsilankiau Modelių agentūroje. Po kelių savaičių apmokymų vyko kastingas, kuriame buvau atrinkta į vienos iš kolekcijų pristatymą (drabužių demonstravimą). Mados kolekcijos renginys turėjo įvykti po poros savaičių. Kaip keturiolikos metų VAIKAS, turėjau dvi savaites išmokti taisyklingai vaikščioti ant podiumo, matuotis dizainerių drabužius, bendrauti su stilistais ir NUMESTI SVORIO! Modelių agentūros vadovė man liepė numesti 5-6kg. (ūgis tuo metu buvo 178cm, svoris 56kg). Iki tol niekada dietos nesilaikiau, neskaičiavau kalorijų, nemąsčiau apie madas, svorį, kitaip sakant gyvenau be rūpesčių. Paklaususi vadovės kaip tą “nereikalingą” svorį numesti, gavau daugybę patarimų: sportuok, nevalgyk riebaus maisto, atsisakyk saldumynų, laikykis daržovių dietos, gerk daug vandens arba tiesiog pabadauk. Man įstrigo pastarasis.
    Pakeliui namo mąsčiau apie tai, kaip nuo šios dienos pradėsiu badauti ir mesiu svorį. Tuo metu gyvenau su mama ir močiute. Mano nusivylimui jos nenorėjo nieko girdėti apie dietas. Atvirkščiai, kartojo, kad man reikia priaugti svorio. Aš negalėjau nurodinėti joms ką noriu valgyti, o ko nenoriu. Kas buvo padėta ant stalo, kas paruošta, tą ir valgydavome. Mano viltys apie dietas žlugo namuose. Pykau ant mamos ir močiutės, kad nepadeda man siekti grožio aukštumų. Tuo metu nesupratau, kad jos mane be galo myli ir trokšta tik paties geriausio.
    Pamažu manyje ėmė augti neapykanta ir maistui. Maniau, kad tai jis yra visa ko kaltininkas. Ėmiau regzti planus. Pradėjau pykti ant DIEVO. Užsidariau savyje ir net nepajutau, kaip mano mintis užvaldė demoniškos jėgos. (Kada žmogus išstumia Dievą iš savo širdies ir gyvenimo, plačiai atsiveria vartai demonų armijai). Savo rankose laikiau žurnalą, kuriame buvo aprašyta merginos istorija, kaip ji vos nemirė nuo bulimijos. Mane ši istorija sužavėjo. Šypsojausi mintyse ir džiaugiausi atradusi naują, slaptą būdą svorio metimui. Galėsiu valgyti ką noriu ir kiek noriu, o kai niekas nematys, išvemsiu. Nors straipsnyje ir buvo parašyta, kad bulimija yra priklausomybė, man buvo nė motais. Maniau, kad pavemsiu iki mados renginio, o po to ir vėl grįšiu prie normalios mitybos ir gyvenimo. Tada dar nežinojau, į kokį dešimties metų košmarą mane tai nuves.
    Kai pirmą kartą susikišau du pirštus į gerklę, buvo gan nemalonu. Pavyko ne iš pirmo karto. Bet daug praktikos ir nereikėjo, greitai išmokau “atpylinėti” suvalgytą maistą.
    Mados renginyje labai savimi didžiavausi. Per paskutinę, vestuvinių suknelių kolekciją, jaučiausi truputį išsekusi, svaigo galva, bet išsilaikiau iki pabaigos. Žinojau, kad mano tėvai sėdi salėje ir turbūt irgi labai manimi didžiuojasi, tad iš visų jėgų stengiausi nenualpti.
    Agentūros vadovė kvietė dalyvauti ir kituose renginiuose. Tačiau po vadovės pokalbio su mano tėte, man buvo griežtai uždrausta tęsti šią veiklą. Tėvai net neįtarė, kad turiu valgymo sutrikimų. Jų nepasitikėjimas modelių agentūros vadove, buvo dėl kitų priežasčių, kurių tuo metu aš dar nesupratau.
    Taigi renginys pasibaigė, bet bulimija NE. Mano mintys taip ir liko nukreiptos į dietas ir svorį. Ėmiau pastebėti kitas merginas ir jų aprangos stilių, bei sudėjimą. Giliai širdyje žinojau, kad nesu stora. Bet daugiausiai galvą susuko mados straipsniai žurnaluose, manekenių nuotraukos ant žurnalų viršelių, modeliai televizoriaus ekranuose.
    Kaip dabar be galo esu dėkinga Dievui, kad padėjo man suvokti, kokia tai yra tuštuma. Šiandien nesu priklausoma nuo maisto, nesisveriu kasdieną, neperku ir nevartau mados žurnalų, visiškai nesidomiu “įžymybių” gyvenimais ir jaučiuosi laisva. Tikrąja to žodžio prasme esu laisva nuo tuščių minčių, mados žurnalų, televizijos programų. Laisva esu jau treti metai. Šlovė Viešpačiui Jėzui Kristui! Tik Jo dėka šiandien galiu apie tai kalbėti be baimės ir gėdos. Trumpai papasakosiu, ką teko išgyventi tuos kraupius dešimt pragariškų metų turint priklausomybę nuo maisto ir vaistų.
    Bulimija yra labai baisi liga. Dauguma mano, kad tai išsigalvojimas, ‘išsikalinėjimas’, kad paprasčiausiai reikia suimti save į rankas ir nustoti persivalgyti ir viskas bus gerai. Tai netiesa. Valgymo sutrikimai prasideda galvoje-mintyse. Man nesvarbu ar tu tiki Dievu, ar ne, aš pasakoju savo gyvenimo istoriją, TIESĄ, kurią aš išgyvenau. Man taip pat nesvarbu, ar tu tiki demonais, ar ne. Todėl, kad aš žinau, jog jie egzistuoja! Taigi tvirtai sakau, jog bulimija yra ne paprasta liga, o demonų apsėdimas. Šią ligą išgydyti galima tik su Dievo pagalba. Kaip ir priklausomybė nuo narkotikų, bei daug kitų ligų ir priklausomybių, valgymo sutrikimams gydyti reikalinga aukštesnė jėga- Viešpats Jėzus Kristus. Aš nekalbu apie priklausymą jokiai religinei grupei, aš kalbu apie artimą asmeninį ryšį tarp tavęs ir Kristaus. Pasikviesk Jėzų į savo širdį, paprašyk, kad Jis padėtų sutvarkyti tavo gyvenimą ir Jis padės. Jis ne tik padės susitvarkyti su tavo priklausomybėmis, bet ir padarys daug kitokių nuostabių dalykų. Dalykų, kurių tu pati niekada nepadarytum savo jėgomis. Deja, aš laukiau. Dešimt metų su savo problemomis bandžiau susitvarkyti pati viena. Tu nelauk. Jei turi problemų, išsakyk jas Dievui, nešvaistyk savo brangaus laiko, bandydama kovoti su neįmanomu.
    Tyliai ir lėtai marinau savo organizmą ir sekinau savo jėgas. Valgyti-vemti-valgyti-vemti-valgyti-vemti…. Nėra taip paprasta. Tai užburtas ratas, iš kurio atrodo, jog niekada nepavyks išeiti. Pirmus penkis ligos metus, dar vis maniau, kad tai tik žaidimas. Galvojau, jog galėsiu bet kada sustoti. Kartais net gi nebūdavo taip jau blogai. Turėdavau kelias “švarias” dienas, kurias nevemdavau. Bet viskas netrukus ir vėl grįždavo. Kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau sustoti. Tai protiškai nesuvokiamas procesas. Mintys tapo nebekontroliuojamos. Tarsi kažkas gyveno mano galvoje ir nurodinėjo ką man daryti. Jei tik suvalgydavau keliais kąsniais daugiau, negu, kad man atrodo reikėjo, tuoj pat turėdavau viską išvemti. Nesuvokiamas dalykas, siaubingas ir košmariškas. Kai žiūriu atgal, negaliu patikėti, kad taip elgdavausi. Jeigu suvalgydavau riebaus maisto, arba per didelę porciją, mano mintys man neleisdavo šio maisto “laikyti” viduje. Po vėmimo, kurį laiką jausdavausi gerai, didžiuodavausi savimi, kad “nesinešioju” to, ką suvalgiau. Greitai ir nepastebimai tai tapo mano gyvenimo būdas. Jau nebebuvo svarbu ar valgau riebų maistą, ar ne, išvemdavau beveik viską! Baisus košmaras. Kadangi išsivėmus, po kiek laiko jausdavau alkį, tekdavo valgyti ir vėl. Kad nebūtų įtarimo šeimoje, valgydavau pasislėpusi. Valgymo priepuoliai ir epizodai tik dažnėdavo. Būdavo nepaprastai sunku. Negalėdavau mąstyti apie nieką kitą, tik apie maistą. Būdavo labai sunku susikoncentruoti mokymuisi, darbui, bet kokiai kitai veiklai.
    ANOREKSIJA
    Dvyliktoj klasėj, nusipirkau išleistuvėms suknelę, keliais dydžiais mažesnę, kad turėčiau tikslą, dėl ko „stengtis“. Badavau lygiai dvi savaites. Nieko nevalgiau. Visiškai. Jaučiausi lyg išbandyčiau savo jėgas. Koks kvailumas!
    Prasidėjo vasaros atostogos, o aš ėmiau dirbti tėtės picerijoje padavėja. Buvo labai įtempta vasara, picerija sausakimša, darbo daug, tad niekas ir nepastebėdavo, jog aš likdavau nevalgiusi. Tėtė išvyko į komandiruotę, tad namuose galėdavau lengvai “nusimuilinti” nuo maisto. Jeigu ir kildavo kam nors įtarimas, aš meluodavau, kad jau pavalgiau, arba griežtai atrėždavau, kad laikausi dietos, nes man reikia “įtilpti” į išleistuvių suknelę. Kiekvienos dienos pabaigoje krisdavau į lovą be jėgų, būdavo sunku užmigti, pilvas urgzdavo. Bet vos palietusi savo dubens kaulus, pasijausdavau geriau. Liečiau save ir jaučiau, kaip mano skrandis pamažu limpa prie nugaros. Jau nebe plokštuma, bet įduba pilvo vietoje. Kaip didžiavausi savimi. Kokia šaunuolė. Tas man teikė jėgų badauti ir kitą dieną. Turbūt ir taip aišku, kad su kiekviena bado diena pamažu ir protelis ėmė ‘važiuoti’. Būdavo dienų, kada išgerdavau stiklinę apelsinų sulčių ir nekenčiau savęs už tai, nes pilvas išsipūsdavo. Kitą kartą picerijoje neišlaikiau ir išmečiau klientui ant stalo picas. Buvau tokia išsekusi, kad nesugebėjau išlaikyti dviejų lėkščių su picomis!
    Kai atėjo išleistuvių diena, apsivilkau suknelę, pasiekiau savo tikslą. (numečiau maždaug 12kg). Susilaukiau daug komplimentų. Didžioji jų dalis buvo nuostaba ir išgąstis, bet aš viską priėmiau kaip komplimentus. Žinoma niekam nesakiau, kad dvi savaites badavau, kūriau įvairias istorijas, kad daug dirbau picerijoje ir t.t. Kadangi mano protas buvo išsekęs nuo badavimo, priėmiau daug neprotingų sprendimų, dariau daug klaidų, melavau, skaudinau žmones, kurie mane mylėjo ir manimi rūpinosi, protestavau, bendravau su netikusiomis kompanijomis, rūkiau, gėriau, lankiausi vakarėliuose, vairavau nesilaikydama kelių eismo taisyklių, sudaužiau mašiną.. Tą vasarą padariau daug klaidų, daug žmonių savo elgesiu įskaudinau ir neatsiprašiau, dėl ko šiandien labai gailiuosi.
    Po išleistuvių nebeliko dėl ko stengtis, tad pradėjau ir vėl VALGYTI. Koks košmaras prasidėjo. Po dviejų savaičių bado, pagaliau galiu valgyti. Neatsimenu ką valgiau, tik atsimenu, kad daug. Ir vėl pradėjau vemti. Persivalgydavau ir vemdavau. Vėl užburtas ratas. Jaučiausi, kaip apsėsta, negalėjau sustoti. (Dabar žinau, kad iš tiesų buvau apsėsta).
    Įstojau į universitetą, pradėjau studijuoti. Vėmimai nesiliovė. Jau supratau, kad sergu, norėjau sustoji, bet neišėjo. Kad ir ką dariau, nesugebėjau kontroliuoti savo valgymo įpročių. Gyvenau košmare. Nekenčiau maisto. DIEVO neieškojau. Skaudžiausia būdavo, kada su tėte eidavome į prabangų restoraną. Mintyse galvodavau, geriau man atiduotų tuos pinigus, kuriuos aš čia pravalgau ir tuoj pat restorano tualete išvemiu. Tėvai nieko neįtarė apie mano ligą.
    Kuo toliau, tuo labiau supratau, kaip klimpstu ir neturiu jėgų išsikapstyti. Nebežinojau ką reiškia normaliai valgyti. Būdavo gaila leisti savo pinigus ant maisto, net nebejaučiau skonio. Maistas manęs netenkindavo. Maistas man buvo, kaip narkotikai. Kai užeidavo valgymo priepuoliai ir žinojau, kad vemsiu, valgydavau „pigų“ maistą. Kartais tekdavo net vogti maistą ir valgyti paslapčiomis. Savo ligą labai gerai išmokau maskuoti. Vemti išmokau be garso, stengdavausi, kad kai išeidavau iš tualeto niekas nepastebėtų mano ašarotų akių ir raudonų skruostų. Išsivemdavau, kada dar maistas nebūdavo pradėjąs virškinti, nes apvirškintas maistas turėdavo kvapą ir nemalonų rūgšties skonį. Dažnai, kai išgyvendavau persivalgymo priepuolius viena, po vėmimo eidavau parūkyti. Cigaretė ant tuščio skrandžio. Jausdavausi apsvaigusi, kurį laiką net negalėdavau atsistoti. Tikrąja to žodžio prasme sukosi galva. Bet man dėl nepaaiškinamų priežasčių šis procesas teikė trumpą malonumą. Iki kol nepasijusdavau ir vėl alkana…
    Galiausiai, kai nebeturėjau jėgų išsikapstyti, nusprendžiau ieškoti pagalbos. Buvo gėda kam nors prisipažinti, kad sergu. Sukaupiau visas jėgas ir pasakiau vaikinui su kuriuo draugavau. Mano širdis rėkė: padėk man, aš nebežinau ką daryti, mane tai kankina, negaliu sustoti, esu bejėgė! Deja jis manęs nesuprato. Pasidarė tik blogiau, ėmė mane stebėti valgančią. Kartą kai valgiau želė desertą, jis sako, užteks tau valgyti, kad nevemtum po to. Kaip buvo sunku išaiškinti, kad bulimikės želės nevemia. Tas pats, kad vemtum vandenį :-) Bandžiau jam paaiškinti, kokį maistą aš vemiu, galvojau gal žinodamas padės man to išvengti. Tačiau jis pasižiūrėjo į mane, kaip į kokią kvailę ir tarė, jog turiu pati liautis šitas nesąmones. Žmogus visai manęs nesuprato. Jaučiausi tikrai kaip kvailė.
    Prakeikiau tą dieną, kai pirmą kartą susikišau pirštus į gerklę ir tai tapo mano gyvenimo įpročiu. Nekenčiau visko ir visų. Niekada neturėjau viršsvorio. Su bulimija yra taip, kad tu atrodai normali. Kadangi valgai-vemi-valgai-vemi procesas kartojasi, tavo svoris niekur ir nejuda. Anoreksikes galima pažinti iš tolo, nes jų svoris krenta. O bulimikės yra normalios. Žinoma mintys jau nėra normalios. O plius išoriškai nematomos pasekmės: nuvažiavęs stogelis, sutrikusios menstruacijos, rimtos pasekmės sveikatai, nuolatiniai persivalgymo ir vėmimo ciklai neigiamai veikia visą virškinimo sistemą, sunku tuštintis, skauda daugumą vidaus organų, gali sustoti širdis.
    Norėjau, kad visa tai pasibaigtų. Ėmiau atsakymų ieškoti internete. Mano nuostabai radau labai daug informacijos apie nervinę bulimiją, nervinę anoreksiją ir kitus persivalgymo sutrikimus. Perskaičiau, kad šia liga serga KAS PENKTA MERGINA. Jaučiausi atradusi šiokią tokią viltį. Visgi nebesu viena. Interneto platybėse mirga merginų komentarai, kurios kenčia nuo tokios pat priklausomybės. Viename iš forumų radau gydymo įstaigos kontaktus (www.valgymosutrikimai.lt). Tuoj pat paskambinau ir užsiregistravau gydymui. Tikėjausi, kad dabar baigsis visi mano košmarai ir būsiu laisva nuo priklausomybės maistui. Pranešiau tėtei, kad nevyksiu šią vasarą su juo į kelionę, kadangi turiu gydytis. Kai pasakiau kuo sergu, jis tada dar nelabai suprato.
    Pradėjau trijų mėnesių gydymo ciklą. Kasdien bendravome su psichologėmis, dietologėmis, svėrėmės, buvo sudaryta valgymo programa. Mokiausi valgyti iš naujo. Susipažinau su tokio paties likimo merginomis. Dariau viską, ko išmokau gydymo centre. Gydymui pasibaigus, kurį laiką laikiausi ir kontroliavau savo valgymo įpročius. Bandžiau pritaikyti tai, ko išmokau, kad po persivalgymo nereikia vemti. Tiesiog palauk kol maistas susivirškins. Kurį laiką gyvenau taisyklėmis, kurių išmokau centre. Visiems pasigyriau, kad jau esu sveika ir labai tuo džiaugiausi.
    Deja mano džiaugsmas truko neilgai. Po kažkurio šeimos „baliaus“ persivalgiusi neišlaikiau ir išbėgau į vonią. Nekenčiau savęs už tai, kad ir vėl taip padariau. Iš kitos pusės pagalvojau, kad jeigu jau pradėjau vemti, tai einu dar suvalgysiu gabalą torto, išsivemsiu ir nuo rytojaus vėl gyvensiu švarią dieną. Deja.. Mano planas žlugo. Tą vakarą turėjau mažiausiai tris persivalgymo epizodus, o kitą rytą kaip planavau pradėti švarią dieną, nepavyko. Taip ir vėl grįžau prie nenugalimo potraukio valgyti. Būdavo kad kartais išbūdavau savaitę ar kelias nevėmusi, bet liga niekur nedingo. Kankinausi dar kelis metus. Pakartotinai gryžau į valgymo sutrikimų centrą ieškoti pagalbos. Galiausiai buvo gėda prisipažinti, kad ir vėl grįžau prie seno gyvenimo būdo. Išmokau dar geriau meluoti ir slėptis. Maskavau savo ligą, gyvenau su gėda ir skausmu. Daugiau niekam nepasisakiau, kad sergu. Mano mintys man kartojo, kad nėra vilties, kad niekas man nepadės, nėra gelbėtojo. Mano mintys man melavo- Gelbėtojas yra! Tik Jo tada dar nepažinojau. (Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo gelbėtojas. Iz 43,3)
    MAISTO PAPILDAI „LIDA“ IR REANIMACIJA
    Man buvo 24metai kai jau “švenčiau“ savo ligos dešimtmetį. Kiekvienais metais mano įgūdžiai maskuoti bulimiją tik tobulėjo. Tais metais buvo išties sunku. Sunkiau nei bet kada anksčiau. Buvau baigusi universitetą ir vis dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Blaškiausi, kaip pamišusi.
    Prie persivalgymo priepuolių ir vėmimo pradėjau vartoti dar ir kitas „pagalbines“ priemones: cigaretės, narkotikai, vidurius laisvinamieji vaistai, liekninamosios piliulės, arbatos.
    Jau buvau pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik galėčiau išsilaisvinti iš persivalgymo priepuolių. Atradau, kitą efektyvų svorio metimo būdą- liekninamieji vaistai LIDA. Pradėjau vartoti. Mano nuostabai išgėrus tabletę, dingdavo apetitas. O kitas nuostabus dalykas, kai nėra apetito, nebepersivalgydavau ir nebereikėdavo vemti. Galvojau atradusi stebuklingąją piliulę. Pradėjau matyti gyvenimą kitomis spalvomis. Džiaugiausi, kad šių „vaistų“ pagalba nustojau vemti. Deja mano džiaugsmas truko neilgai. Nuo „lidos“ mano protelis dar labiau ‚nuvažiavo‘. Labiau nei tuomet, kai badavau dvi savaites prieš išleistuves. „Lida“ tapo kita mano priklausomybe.
    Jeigu atsitiktų taip, kad mano istoriją skaitanti mergina sugalvotų pabandyti LIDOS, labai prašau tavęs, maldauju brangi mergyte, nenuodink savo organizmo šitomis velnio sukurtomis tabletėmis! Meldžiuosi, kad šis straipsnis niekam nepasirodytų, jog aš reklamuoju šiuos nuodus LIDĄ. Aš pasakoju viską atvirai, ko dar niekam iki šiol nebuvau pasakojusi. Darau taip tik todėl, kad merginos laikytųsi kuo toliau nuo šio brudo. Jūsų kūnas yra šventovė. Dievas padės jums kovoti su mintimis apie kenksmingas dietas. Pasitikėkite Juo, prašykite, kad apsaugotų jus nuo nemalonumų, išmoksite mylėti save ir savo kūną. Jeigu reikės, Dievas padės sveikai atsikratyti nereikalingų kilogramų. Leiskite Jėzui būti prioritetu jūsų gyvenimuose ir Jis pašalins visus sunkumus. Tik meldžiu nepradėkite vartoti šių velnio tablečių. Jos kenkia ne tik organizmui, bet ir protui. Dievo mergaitėms nereikia nuodyti savęs, kad būtų laimingos. Jūs esate gražiausios Jėzaus princesės, Jisai viskuo jus aprūpins.
    „Lidą“ vartodavau kasdien. Atsikėlusi ryte, pirmiausiai išgerdavau „lidos“ tabletę, kaip vitaminą. Visą dieną nejaučiau alkio. Valgydavau tik tam, kad nenumirčiau. Galėjau rinktis, kokį maistą dėti į burną. Kadangi „lida“ visiškai pašalino apetitą, valgiau neriebų, nekoloringą maistą, tam kad gyvenčiau. Persivalgymo priepuoliai dingo visiškai. Maniau, kad ši nuostabi tabletė padėjo man išsigydyti nuo bulimijos. Tada dar nežinojau, kad iš vienos priklausomybės perėjau į kitą. Mano demoniška liga niekur nedingo. Tik pakeitė savo pavidalą.
    Būdavo dienų, kad kartais jaučiau dūzgimą savo ausyse. Puikiai supratau, kad tai turbūt nuo „lidos“, bet nekreipiau dėmesio. Kartais suskausdavo šoną, svaigdavo galva. Numodavau ranka į šiuos reiškinius. Nejaugi dabar dėl tokio trumpo skausmo nutrauksiu „lidos“ vartojimą, maniau sau. Laikui bėgant pastebėjau, kad tabletės nustojo taip efektyviai veikti. Nieko negalvojusi pradėjau į dieną vartoti po dvi. Po kiek laiko padauginau iki trijų tablečių per dieną. Buvau priklausoma nuo šių vaistų. Jei neišgerdavau „lidos“ tabletės, kažkas būdavo netaip. Negalvojau apie pasėkmes. Vartojau „lidą“, ji man buvo reikalinga, kaip narkotikai. Nenorėjau grįžti atgal prie persivalgymo priepuolių ir vėmimo, todėl saujomis gėriau „lidos“ tabletes.
    Ilsėjausi Ispanijoje, kai pilvą suėmė nežmoniški skausmai. Nesupratau kas vyksta. Pradėjau raitytis ant grindų, iš skausmo, viešbučio kambaryje. Neturėjau jėgų šaukti, ėmė trūkti oro, pradėjau dusti. Prabudau Barselonos ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje. Man suteikė pirmąją pagalbą, o aš vis kartojau, kad noriu namo į Lietuvą. Po trijų dienų praleistų Barselonos ligoninėje, lėktuvas skraidino atgal į Lietuvą. Jau lėktuve pastebėjau, kad kažkas netaip su manimi vyksta. Pilvas ėmė pūstis, kamavo siaubingas, lig tol niekada nepatirtas skausmas. Pilvas išsipūtė, kaip balionas, maniau, kad sprogsiu. Iš lėktuvo, greitosios pagalbos automobiliu buvau nugabenta į Santariškių klinikas, tiesiai ant operacinio stalo. Kol tebebuvau sąmoningos būklės chirurgai spėjo paklausti, kas atsitiko. Bandė išsiaiškinti priežastis. Aš atsakiau, kad greičiausiai suvalgiau nuodingų austrių Ispanijoje. Pati puikiai žinojau, kad tai „lidos“ liekninamųjų vaistų pasekmės, tačiau niekam to nesakiau. Buvo gėda prisipažinti. Daktarams ir tėvams melavau, kad nežinau, nuo ko man taip atsitiko. Buvo reikalinga skubi operacija, kurios metu iš mano pilvo ertmės pašalino keletą litrų neaiškios kilmės skysčių (kurie susikaupė ne nuo ko kito, kaip nuo „Lidos“ liekninamųjų vaistų). Deja aš daktarams visai nepadėjau vykdyti jų darbo ir kaip kokia „supermoteris“ kentėjau skausmus, nepasidaviau ir kartojau, kad nežinau iš kur tie skysčiai atsirado. Po operacijos dar ilgai gulėjau klinikose ir kentėjau nepakeliamus skausmus. Leido morfiną. Lašinamųjų antibiotikų pagalba buvo sustabdytas bakterijos dauginimasis mano organizme. Šiandien esu gyva, tačiau ant pilvo turiu atsiminimus- trys pooperaciniai randai ir kateterio žymės krūtinės ląstoje.
    Išėjusi iš ligoninės ir toliau žaidžiau savo žaidimą. Melavau visiems ir kiekviename žingsnyje. Kurį laiką bijojau paliesti „lidą“. Bet be „lidos“ grįždavo persivalgymo ritualai ir vėmimai. Bulimija tokia baisi, kad atrodo viską paaukosi, kad tik ji baigtųsi. Viską, reiškia ir savo sveikatą. Visai nemąsčiau apie tai, ką nesenai išgyvenau ligoninėje ir po neilgo laiko paslapčiomis vėl grįžau prie „lidos“ vartojimo. Šį kartą stengiausi nepadauginti, vartojau vieną tabletę į dieną, valgiau regis normaliai, nevėmiau.
    Neilgai trukus pilvą suėmė skausmas. Pažinojau tą skausmą labai gerai. Mintyse prisiminiau viską, ką patyriau ligoninėje. Skausmas nesiliovė, temperatūra krito, pasidarė šalta. Nebetekau jėgų, gulėjau lovoje ir drebėjau po dviejomis antklodėmis, karštos vasaros metu. Tėtė skubiai nuvežė į Alytaus ligoninės priimamąjį, jau žinojau, kas manęs laukia. Nenorėjau to paties košmaro pergyventi ir vėl. Tuojau pat buvau paguldyta į reanimacijos- intensyvios terapijos skyrių ir prijungta prie aparatų. Skausmas nesiliovė, kūno temperatūra krito. Greitosios pagalbos automobilis pervežė iš Alytaus į Vilniaus Santariškių klinikas. Šį kartą diagnozė- neaiškios kilmės SEPSIS. Aš kaip ir anksčiau nesistengiau daktarams padėti ir nesakiau, dėl ko man taip nutiko. Melavau ir laikiau „lidą“ paslaptyje. Kaltinau visus aplinkui, tik ne save. Daktarai pasakė, kad nesupranta priežasties dėl ko man taip atsitiko, jau antrą kartą, tačiau, kad ir kas tai buvo, aš buvau 80% prie mirties. Nežinau ar tai mane išgąsdino, ar dėl kitų priežasčių, bet kai išėjau iš ligoninės, nusprendžiau „lidos“ daugiau nebevartoti.
    Grįžau atgal prie savo senos draugės bulimijos. Ji mane kankino ir toliau. Jaučiausi bejėgė ir galutinai išsekusi. Buvo gėda, kam nors prisipažinti. Jaučiau, kad niekas man nebegali padėti.
    Po eilinio persivalgymo priepuolio, apsivėmusi ir apsiverkusi klūpėjau vonios kambaryje, priešais klozetą, kai iš mano lūpų nepastebimai išėjo žodžiai: „JĖZAU PADĖK. DIEVE, JEIGU TU ESI, PRIVALAI MAN PADĖTI. PRAŠAU ATLEISK VISAS MANO NUODĖMES IR IŠVADUOK MANE IŠ ŠIO KOŠMARO, KURĮ KENČIU JAU DEŠIMT METŲ“. Verkiau, kaip niekada anksčiau. Verkiau ir garsiai šaukiau: „VIEŠPATIE DIEVE, BŪK GERAS, GELBĖK MANE, TU ESI MANO PASKUTINĖ VILTIS. DAUGIAU NEBEŽINAU Į KĄ KREIPTIS. JEI MAN NEPADĖSI AŠ TIKRAI MIRSIU. DIEVE ATIDUODU SAVO GYVENIMĄ Į TAVO RANKAS, MALDAUJU IMK IR SUTVARKYK JĮ.“
    Šaukiau su dideliu tikėjimu. Ir mano nuostabai netrukus mane užvaldė nepaprasta ramybė, meilė, širdį užliejo dar lig tol nepatirti jausmai. Kurį laiką buvau dvasinėje pagavoje. Jaučiau lyg sėdėčiau Jėzui ant kelių, o Jis glostė mano galvą ir kartojo, kaip mane myli. O aš vis verkiau ir verkiau… Buvo nepaprastai gera.
    Dienos bėgo ir kažkas manyje keitėsi. Pati nesuvokiau kas vyksta, bet žinojau, kad Dievas ‚dirba‘ savo darbą. Mane paliko ne tik persivalgymo ir bulimijos priepuoliai, aš mečiau rūkyti, gerti. Kompanijos su kuriomis bendravau man tapo nebeįdomios. Supratau, kad esu laisva nuo ligos, kuri mane kamavo dešimt metų. Aš tvirtai žinojau, kad tai Dievas, kurio šaukiausi, padarė kažką antgamtiško ir aš pasveikau. Aš žinojau, kad tik Jo dėka aš esu sveika. Nepaprastas dėkingumas užliejo mano širdį. Jaučiausi, lyg būčiau išlaisvinta iš kalėjimo, kuriame sėdėjau 10 metų. Norėjau pažinti tą Dievą, kuris mane atgaivino, prikėlė naujam gyvenimui. Pradėjau skaityti Dievo Žodį- Bibliją.
    Šiandien yra treti metai, kaip esu sveika ir nuo nieko nepriklausoma. Vienintelė mano priklausomybė dabar yra Viešpats Dievas. Aš įsimylėjau Jėzų Kristų. Jis yra mano gyvenimo Gelbėtojas. Jis sutvarkė ir pakeitė mano gyvenimą taip, kaip aš net nesvajojau. Šlovinu ir garbinu Viešpatį kiekvieną dieną. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be Jo. Nebeturiu planų, kuriuose nebūtų Dievo. Jo artumą jaučiu visada ir visur, kur beeičiau. Kokia privilegija būti Dievo vaiku. (Žinokite, kad Viešpats sau atskyrė šventąjį. Viešpats išgirsta, kai Jo šaukiuosi. Psalmė 4,3)
    Žinokite, kad demonai yra labai gudrūs. Velnias yra melagis. Velnio tikslai yra griauti, meluoti, vogti, žudyti ir naikinti. Problemos sprendimo reikia pradėti ieškoti, nuo DIEVO, o aš jo neieškojau. Kada žmogus pats išstumia Dievą iš savo gyvenimo, jį užvaldo šėtonas. Kol žmogus nepasikvies ir nepriims Viešpaties atgal į savo širdį, tol šėtonas su savo armija niekur nesitrauks. Esmė yra, kad dauguma neplanuoja rinktis velnio. Bet taisyklė tokia, kad jeigu tu neieškai Dievo, velnias tave susiranda pats. Tik Viešpats gyvendamas mumyse gali mus apsaugoti nuo demoniškų jėgų. Demonai yra visur aplinkui mus, jų pilna žemė. (Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje. Ef 6,12)
    Jeigu kas nors manote, kad velnias yra toks, kokį matėte filmuose: su ragais, uodega ir šakėmis, turiu jus nuvilti. Tokio velnio būčiau ir aš neįsileidusi į savo gyvenimą. Deja velnias, šėtonas, demonas, ar kaip kitaip bepavadinsi, jis nėra toks kvailas, kad pasirodytų ir jus tuoj pat išgąsdintų. Tik didesnio apsėdimo lygiuose žmonės mato demonus, šmėklas, šėtoną. Paprasti, kasdieniai apsėdimai yra labai gerai užmaskuoti. Demonai pirma norėdami paveikti jūsų protus ir mintis, ateina apsimetę gėrio simboliais. (Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu. 2 Kor 11,14).
    Labai svarbu atkreipti dėmesį, kokią informaciją dediesi sau į galvą. Kokias naujienas skaitai, kokias laidas žiūri, kokios muzikos klausaisi. Demonai ateina, kai nėra Dievo aplinkui tave. O Dievo nebūna tada, kai tu pati Dievą atstumi.
    Jeigu tau svarbiau yra mados žurnalas, negu Biblija, leisk pasakyti brangioji, kad tu jau turi demoną. Aš nenoriu tavęs gąsdinti, man nuoširdžiai rūpi tavo gyvenimas ir tavo nemirtingos sielos likimas. Jeigu kada nors lankeisi pas būrėją, ar skaitei horoskopus, per šiuos menkus dalykus, jau atvėriai savo širdies vartus piktosioms dvasioms. Skaitydami horoskopus mes parodome, kad nepasitikime Viešpačiu. Jis mus sukūrė, Jis ir žino, kas geriausia mūsų gyvenimuose. Būrėja tau gali pasakyti daug tiesos, tačiau ji dirba ir kapstosi ne savo sferoje. Būrėjos jėgas semiasi iš demonų pasaulio. Nesvarbu ar tai būtų būrimas taro kortomis ar paprasčiausia švytuokle, meldžiu, kad nuo šiol dėtum savo tikėjimą į Jėzų Kristų. Jeigu kada naudojaisi būrėjos paslaugomis, tu jau įsileidai demoną. Aš nežinau, kokios formos jis pas tave yra. Atsiskleisti gali ir vėliau, gal per santykius su tavo vaikinu, tėvais. Galbūt svarstai, kodėl nesiseka tas ar anas. Žinok, kad demonai ateina griauti ir naikinti. Tai jie griauna santykius tavo šeimoje. Tai jie įsikūnija į mūsų artimuosius alkoholizmo, narkomanijos, kitų priklausomybių atvaizdu. Jie taip veikia. Jų tokia taktika. Demonus naikinti galime tik Jėzaus Kristaus vardu. Mes kiekvienas, Dievo vaikai, turime tą galią ir autoritetą išvarinėti demonus. Jėzus suteikė mums šią privilegiją. Naudokimės ja! (…Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms. Lk 9,1)

    Viešpaties vardas-tvirtas bokštas, teisieji bėga į jį ir yra saugūs. (Pat 18,10)

    Jeigu tu kenti nuo panašios ligos, kaip aš kentėjau, leisk man pasimelsti už tave:
    Aš meldžiuosi Jėzaus Kristaus vardu, kad mano brangi sesė Kristuje būtų laisva nuo ją kamuojančios priklausomybės. Viešpatie Jėzau apgaubk ją savo delnų šiluma, gerumu, meilė ir ramybe. Padėk savo mergaitei suprasti, kad Tu Vienintelis gali ją išvaduoti iš šios ligos, kad Tavyje reikia ieškoti atsakymų, kad tai tu Viešpatie išgydai sužeistus, pakeli parklupusius ir atgaivini sergančius. Įeik į jos širdį ir būk jos asmeninis Gelbėtojas. Jėzaus Kristaus vardu įsakau demoniškoms jėgoms visam laikui pasitraukti nuo jos, nes ji yra Dievo vaikas. Viešpatie Jėzau savo galinga ranka sutraukyk priklausomybės pančius ir padėk savo princesei išsivaduoti iš ją kamuojančios ligos. Sunaikink visas blogio jėgas. Apgaubk ją savo šiluma, meile ir ramybe. Meldžiuosi, kad atrastum tikėjimą Jėzuje ir valgymo sutrikimai nebekankintų tavęs. Kad dingtų iš tavo kūno bulimijos dvasia, anoreksijos dvasia ir bet kokios kitos persivalgymo dvasios. Jėzaus Kristaus vardu visos piktosios dvasios LAUK! Viešpaties angelai apsaugokite šią Dievo mergytę nuo pikto. Padėkite jai suprasti, kad Viešpats ją myli ir laukia jos, kad Jis gali sutvarkyti jos sudužusį gyvenimą, tereikia Jo šauktis. Šaukiuosi Tavęs Viešpatie! Išgirsk mano maldą ir padėk kovoje su persivalgymo dvasiomis. Padėk nugalėti šią kovą savo vaikams, prašau Jėzaus Kristaus vardu. Amen

    Teisieji šaukiasi Viešpaties, Jis išgirsta ir išgelbsti iš visų jų vargų. (Ps 34,17)

    Jei jauti, kad tau sunku kovoti su valgymo sutrikimais, parašyk man savo istoriją ir aš pasimelsiu už tave.

    Su meile, Simona

    s.simona@live.com.au
    Mano facebook: http://www.facebook.com/simeila

  134. Simona, perskaičiau viską, sugėriau tiesiog į save. Tu teisi. Aukštesnė jėga, kad ir kokią ją belaikytum (Tavo atveju Jėzus Kristus) labai prisideda prie sveikimo ir ramybės atradimo.

  135. Sveikos, pradėjau sveikimo programą nuo anoreksijos, žinoma, ja niekada ir nesijaučiau. Paskutinėmis dienomis jaučiuosi ypač blogai. Negaliu su nieko pasikalbėt.. Su mama nenoriu apie šnekėti, o draugei – jai panašu tai nėra įdomu. Bijau būti palaikyta kvaile, bet iš tiesų jaučiuosi blogai dėl dabartinės savo išvaizdos. Esu priaugusi 5kg, žinoma džiaugiuosi dėl to, bet didžiausia mano problema pilvas – jis visada atrodo išsipūtęs, tai tartum varo mane į neviltį.ypač paskutiniu metu, nes sirgau, tad visą savaitę teko sėdėti namuose, tad buvo vien tik valgymas ir jokios aktyvesnės veiklos . SUprantu tą dalyką, kad per daug kreipiu dėmesį į išvaizdą, kad tai nėra taip; ir svarbu, bet sau nieko negaliu padaryti.Nemoku savęs pamilti savo kūno. Tad noriu paklausti, kaip jūs išmokote pamilti save, savo kūną?
    Dar viena problema – supratau, kad nebemokėčiau valgyti be mitybos plano. čia yra ir geroji pusė – valgau, kas 3 val, taip yra rekomenduotina, valgyčiau ir be jo tokiu laiku, tačiau maistas grynai tik iš plano, nieko neprisiverčiu pakeisti ( ta prasme, kasdien virta žuvis, virta vištiena t.y. tie patys ruošimo būdai ir pan) na taip leidžiu sau paįvairint pasirinkdama vaisius savo nuožiūra – tai savotiška mano laisvė, bet čia kalbu apie pagrindinius dienos valgymus. kaip man grįžti į normalų ritmą, kad nereiktų galvoti , ką valgysiu, kada valgysiu, kad viskas būtų kaip ankščiau..
    Atrodo pradėjau valgyti – pasveikau, tačiau, ši nedorėlė anoreksija slepiasi daug giliau, kaip piktžolė su labai giliai įleistom šaknim…

    • Labas, mane visada ramino gyditojos zodziai, kad puses metu begi svoris issivaikscios, nes merginom tiesiog naturaliai svoris auga pilvo srityje del gimdos ;) labai to laukiau ir, net nepastebejau, kaip tai ir nutiko, svoris tiesiog pasiskirste tolydiai po visa kuna ir nei sportuot, nei kazko daryt nereikejo, tad tiesiog palauk, nusiramink ir siuo metu rask kazka svarbiau ;) O del valgymo, tai labai pagelbejo tarkim pietus su kitais zmonemis, tevais, draugais, nes tada valgydavau ta pati ka ir jie ir tokiu pat metu arba siulydavau valgyti tokiu metu kaip priklauso man, nevenk pavalgyti kavineje, nes ten porcja renkiesi ne Tu ir maistas retai kada atitinka planeli ;) tikiuosi mano patarimai bent kiek pades, sekmes :)

  136. sveiki, pagaliau pripažinau sau ir kitiems,kad sergu bulimija, čia poros dienų bėgyje viskas įvyko, aš jau kelis mėnesius gydausi depresiją, geriu valdoxan, bet niekas negerėja, pradėjau ištisai apsivalgyt ir vemt, man didžiausia patarėja yra Ilona Kajokienė, ji yra šeimos draugė, kai man kyla klausimų aš jai pirmai parašiau, ji man patarė susisiekt su Aušra Jauniškyte (pas ją aš esu lankiusis ir anksčiau), bet ji dabar neturi laiko, pasiūlė man atsigulti į vsc, bet aš dabar neturiu tam laiko, sesija tuoj tuoj prasidės, bet man labai reikia kokio griežto maisto plano, kad pirkt tik tai, ko reikia, nes savo nuožiūra aš prisiperku beleko, suvalgau, pasijaučiu kalta ir išvemiu, vakar nesukčiaujant pasisvėriau-85, jaučiuosi nesuprasta, atstumta, artimieji nežino kaip elgtis ir tik labiau pablgogina viską, ką man daryti? aš nebenoriu daugiau to, nes svoris nuo to tai nekrenta…

    • Labas. Rašau Tau ir visoms, kas skaito. Ką tik persivalgiau. Suvalgiau DAUG. Surijau. Mano svoris irgi nuolat svyruoja. Būna, pasiekiu 55 kg ir man laimė didžiausia. Dabar, spėju, kokie 60 kg būtų (ne esmė, kad prieš porą dienų lygiai 55 kg buvo). Dažniausiai, kai persivalgau, man išsipučia žandai ir šiaip viskas ten, kas su seilėmis susiję, skrandis ir pilvas tampa balionais, o, blogiausia, viduriai užkietėja ir nieko nepašalinu. Nereikia Jums sakyti, kad nuolatinės mintys apie maistą ypatingai labai trukdo per sesiją ir tarpinius atsiskaitymus. O sesija ant nosies. Pamiršau paminėti. Nevemiu aš. Iki to dar nepriėjau. Tačiau persiryju jau gerus 3 metus (jei ne daugiau). Dabar šiltas metų laikas, aplink visos kūdos, gražios savimi pasitikinčios. Aš pykstu ant savęs, bet nieko negaliu sau padaryti, kad nustočiau kimšti į save viską, kas papuola. Žinoma, rytoj laukia badavimas, poryt vėl persirijimas ir kambariokės, kuri numetė daug svorio, nekentimas, nes ji save vis glostinėja. Visur: per paskaitas, kambary, troleibuse. Stebi savo “pilvo nebuvimą”. Nekenčiu jos.
      O Tu, panele, gal su manimi norėtum susitikti, jei vilnietė esi? Man vienai būti jau atsibodo. Nebeturiu jėgų.

      • aš visada už pažintis :) parašyk man fb Živilė Žilėnaitė, pašnekėsim :) p.s. šiandien nevėmiau dar, neapsivalgiau ir nesiruošiu vemt. vat kai užsiėmimo turiu tai nebūna nė reikalo nė noro apsivalgyt..

  137. Sveiki,
    sukūriau savo puslapį kuriame dalinuosi kaip gyvenu ir sveikstu nuo nuolatinio persivalgymo. Tikiu, kad atrasite daug naudos, jei tik norite sveikti ir atsisakyti galbūt patogaus bet kartu ir kankinančio seno gyvenimo būdo ir mąstymo. Kviečiu skaityti, komentuoti, klausti.
    https://esudabar.wordpress.com

  138. sveiki, turiu valgymo sutrikimų jau antras mėnuo. viskas prasidėjo nuo paprastos dietos, kuomet atsisakiau saldumynų, greito ir nesveiko maisto. svoris pradėjo kristi labai greitai, nes papildomai sportuodavau. pradžioje jaučiausi labai gerai, buvau kupina jėgų, atrodo, būčiau galėjusi kalnus nuversti, tačiau ne už ilgo viskas pasikeitė. visiškai dingo jėgos, trečia savaitė kai užkritusios ausys, sukasi galva, negaliu ramiai miegoti. kraujo tyrimai parodė, kad esu visai išdžiuvusi. iš psichologinės pusės visiškai pavažiavo stogas. keikiu save valgydama, nors pastaruoju metu beveik atsisakau maisto. mintu jogurtais ir obuoliais, per dieną suvartoju iki dviejų šimtų kalorijų, tiksliau, retai pasiekiu šį limitą. valgau viena, visada per ašaras, jaučiuosi labai stora. beveik niekam neatsiveriu, nors žmonės patys pastebi, kad man nėra viskas gerai. paakiai pajuodę, užkritę, esu apatiška, be nuotaikos, negaliu būti situacijose kur yra maisto. meluoju, kad valgau, kad jaučiuosi gerai, nors taip nėra. sėdžiu gilioj depresijoj, ir taip norėčiau kam nors atsiverti.. užsirašiau pas psichologę, bet labai abejoju, ar man pavyks. vienintelis dalykas kurio dabar noriu, yra pasveikti, ir netapti dar viena anoreksijos auka. jaučiu, kad dabar yra ta riba, tik nežinau, į kurią pusę gyvenimas mane pastūmės.
    visko pradžioje svėriau 66kg, šiuo metu 53kg, ūgis 175cm.
    noriu paklausti patarimo, kaip prisipažinti/pasipasakoti mamai, kad turiu valgymo sutrikimų? kaip išlipti iš šitos juodos duobės?
    kiekvieną rytą prabudusi pagalvoju “o gal tai buvo tik mano baisiausias košmaras, ir dabar nuėjusi pasidaryti pusryčius neskubėdama susiruošiu ir išeisiu mokyklon?”, tačiau po šios minties aš išskubu į vonią pasisverti, po to seka savęs išvydimas veidrodyje ir ašaros.
    aš vis dar tikiuosi. vis dar tikiu, kad man viskas gerai, ir aš tuoj vėl šypsosiuos.
    ką galiu pasakyt, kad tik pats atsidūręs tokioje situacijoje supranti, koks tai yra siaubas, ir kad laimė ne skaičiais matuojama…

    • Manau turetum pasakyti mamai ir paaiskinti situacija, ir, kad geriausia yra profesionali pagalba. Tikiuosi viskas bus gerai :)

  139. Sveiki, mano ūgis ~176cm, man 14m., svoris ~60kg. Žinau, kad mano KMI normalus, bet aš tikrai turiu didelių problemų, ir manau jog jos ne mano kūne, o mano galvoje. Aš labai daug valgau, nesu stambi tik dėl to, kad daug sportuoju. Pasižūrėjusi į veidrodį matau storulę, kas vakarą verkiu, pradėjau nekęsti visų merginų, kurios kemša kiek nori, bet nestorėja (tame tarpe ir savo draugių). Bandžiau laikytis dietos – savaitę suvartodavau labai mažai kalorijų ir dar daugiau sportavau, bet viskas baigėsi apsirijimu, vėliau dvi dienas išvis nieko nevalgiau, tik gėriau vandenį, trečią dieną vos nenualpau per pamoką, tada vėl nuėjau į valgyklą ir prisivalgiau. Dabar pavalgiusi ėmiau išsiveminėti, bet nuo to labai skauda skrandį. Visos šios problemos atsirado šiais metais, kai tėvai išsiskyrė. Ir anksčiau jausdavausi stora, bet dabar visos mano mintys sukasi vien tik apie maistą, mane pykina jei nepavalgau, visą laiką kartoju sau, kaip savęs nekenčiu už kiekvieną suvartotą kaloriją.. Bandžiau susitvarkyti mitybą – valgydavau penkis kartus per dieną, mažomis porcijomis, pirmas dienas jaučiausi labai gerai, bet paskui vėl prisivalgiau ir bandžiau išsivemti. Padėkite, nežinau kas man darosi ir kaip tai sustabdyti..

    • Sveika, teisingai pastebėjai, kad problemos visai ne kūne, tu tik bandai nuo jų pabėgti kontroliuodama kūną ir valgymus, nes šiuo metu tau per sunku su tais jausmais vienai susidoroti. Patarčiau kreiptis į psichologą.
      Pabandyk kreiptis čia
      http://www.krizesiveikimas.lt/index.php
      kiek žinau ten ir pataria ir konsultuoja, berods 10 nemokamų konsultacijų, bet nežinau ar nepilnamečiams teikia pagalbą.
      dar nuorodos:
      http://www.pagalbavaikams.lt/pagalba/skyrybos/informacija-man
      http://vaikulinija.lt/index.php/vaikams/

      • Ačiū už nuorodas. Baisiausia yra tai, kad pati suprantu kaip tai nesveika.. Dabar labai bijau savo minčių, norėčiau su kuo nors pasikalbėti, apsikabinti, bet tėčiui bijau pasakotis.. Su mama kalbėtis dar baisiau. Gyvenu su tėčiu, kai prasidėjo visa ši nesąmonė labai nuo jo atsiribojau, visą laiką vaikštau liūdna, jis galvoja, kad ant jo pykstu.. Labai noriu susitvarkyti su savo mintimis, bet vis dar bijau, kad esu per stora ir norėčiau numesti kelis kilogramus.

      • Betute, nemanau, kad turetum bijoti pasisakyti tevam, kartais Ju reakcija buna visiskai ne tokia kokios tikiesi, beje, jei savo problemos nebegali pati isspresti niekada nereik bijoti prasyti pagalbos, lygiai taip pat, kaip Tu bijojau, bet isdrisau prisipazinti teciui, maniau, kad Jis visiskai to nesupras ir stai po 1.5metu galiu dziaugtis, kad esu sveika, Jis labai daug man padejo ir suprato, o gijimo procese ir mama visiskai i tai kitaip ziuret pradejo, tik nebijok ir stenkis, viskas imanoma. Beja, galbut su tevu pagalba pavyktu apsilankyti VSC, i koncultacijas pas psichoterapiauta gali eiti ir nepilnameciai, o tai, kad prisivalgiai po bandymo maitintis 5 k dienoj, greiciausiai reiskia, kad porcijos buvo per mazos ir vistiek jauteis alkana, laikykis.

  140. Sveiki, prasidėjo atkrytis. Dideliu tempu krentu žemyn. Gulėjau 7 sav ligoninėje ir dar 6 sav vaikščiojau į dienos stacionarą. Šiuo metu gyvenu ne Vilniuje ir mano mieste nėra specialisto, kuris sugebėtų man padėti. Kaip galvojat, ar būtų galimybė vėl atsigulti į ligoninę, ar ieškotis alternatyvų? (Šiuo metu neturiu galimybės vaikščioti į dienos stacionarą).

    • Jau turetu buti galimybe, nes 6sav nuo gulejimo yra praeja, d stacionaras galbut ir neskaiciuojamas i gulejimo laika.

  141. Greta, šiuo metu, į skyrių galima gultis iškart po gulėjimo (na gal kokia savaitė ir turi praeiti). Jei tau blogai, tai skambink ir viską suderinsi. Tik gaila , kad dabar vasara ir gali tekti ilgiau palaukti dėl skyriaus užpildymo (vasarą daugiau merginų baigia mokslus ir važiuoja į skyrių). Sėkmės tau. Kol lauksi eilėje, taikyk visas alternatyvas, kurių išmokai lankydamasi VSC :)

  142. Sveikos gyvos merginos,
    būčiau labai dėkinga jei kas nors galėtumėte patalpinti ar atsiųsti į el.paštą VSC dalinamus valgymo planelius. Manau ši info.praverstu ne tik man, bet ir kitoms merginoms ar vaikinams :) Ačiū iš anksto :)

  143. Sveiki,as esu 17 metu mergina mano ugis 1.50 o svoris 29 kg. Daktarai sako kad man reike gydytis nes tai gali buti anoreksija. Mano manymu as valgau gana gerai nevisada aisku valgau vakariene dazniausiai tai buna koks vaisius ar jogurtas nes vakare valgyt nesinori. Prapuole menesines,sumazejo hemaglobinas. Nezinau jau ka daryti, anoreksike saves tikrai nelaikau. Taip pat mane kamuoja mintys apie valgi, tik pavalgydama vel galvoju apie valgi nors valgyt jau ir nebesinori.Anksciau skaiciuodavau kalorijas bet kai supratau kad sveikata svarbesne uz figura nustojau tai daryti. Gal kas turi kokiu patarimu? Isanksto didelis aciu uz jusu atsakymus;)

    • Daktarai, ko gero, teisūs (nes jie juk todėl ir yra daktarai, kad truputį daugiau žino apie mūsų sveikatą nei mes patys). O anksčiau vakarienes valgydavai normalias (na, prieš metus, du), ar irgi taip nesinorėdavo? Tu sergi, miela mano. Jei tave kamuoja nuolatinės mintys apie maistą, KMI nesiekia 13 (čia yra labai rimta – tiek mažai kelia didelį pavojų ne tik sveikatai ilguoju laikotarpiu, bet ir gyvybei DABAR – niekada nežinai, kada širdelę, šitaip nukankinta, atsisakys dirbt), o vakarais tesuvalgai jogurtą – TU SERGI. Ir labai rimtai, nes pati atsisakai pripažint. Ką sako tavo tėvai? Ką toliau pasiūlė gydytojai? Man bais’ neramu dėl tavęs.

  144. Laba,
    Mano ligos istorija – pastovus persivalgymasi -> bulimija -> anoreksija -> (gydymo pradžia) anoreksija ->anoreksija su bulimijos priepuoliais -> pastovus persivalgymas. Gan stipri depresija – pradžioje esu bandžius nusižudyti, tos mintys šiuo metu vėl grįžusios į tą vargšę mano galvą.Vienintelis laikas, kai mylėjau save ir gyvenimą – kai susirgau anoreksija ir nukrito svoris: atsirado pasitikėjimas savimi, jėgos gyventi, nors fizinė sveikata siaubingai smuko. Daug ko nežinau, nesuprantu. Nepriimu pagalbos. Bijau pati savęs. Šiuo metu nebegeriu psichiatrės išrašomų antidepresantų, svajoju numesti svorio, bet bijau mane prižiūrinčių žmonių, bijau ligoninės, galiausiai – bijau prisidirbti ir numirti artimiesiems ant sprandų. Suprantu, kad jei antidepresantus išrašė – reik gerti, tuo labiau, kad tikrai jaučiu savijautos pablogėjimą, bet.. Gal kas nors paaiškintų, ką būtent daro tie antidepresantai VS ligoniams? Aš niekaip nepagaunu, kaip žmogaus psichinė savijauta susijusi su jo mityba. Kaip jau sakiau, šiuo metu man persivalgymo priepuoliai ir tai – tarsi savotiškas savidestrukcijos būdas, bet.. Viskas taip painu. Aš nenoriu dirbtinai jaustis gerai, kai aš tiesiog nesu laiminga. Aš net noriu vėl sirgti anoreksija, juk kitaip nepajėgiu mylėti gyvenimo. Suprantu, kaip giliai esu įklimpus..

    • Prieš skaitydama toliau – marš gert tabletės.

      Visi valgymo sutrikimai yra psichinės ligos. PSICHINĖS. Pati pamąstyk – ar tavo noras būti liekna nepaisant sveikatos (dings mėnesinės, bus nuolat šalta, jau nekalbu apie tai, kad kūnas nuolat negaus ne tik energijos, bet ir vitaminų) yra sveiko proto išmislas? Ne. Sveikas, racionalus protas prioritetu visada laiko sveikatą. Ar gebėjimas pasitikėti savimi tik atrodant nelyg skeletui nėra psichologinė problema? Anoreksija yra bėgimas nuo tikrųjų tavo jausmų, kai viską nori sudėti tik į džiaugsmą numetus šimtą gramų ir nuolat kankinantį alkį, visos mintys nukreipiamos į maistą ir nesprendžiamos tikrosios problemos. Ką daro antidepresantai? Iš savos patirties sakau, priverčia galvą vėl veikti. Nepadaro tavęs laiminga dirbtinai, toli gražu. Tiesiog suteikia tau jėgų pačiai tapt laiminga. Tavo smegenys, išvargusios nuo depresijos ir VS, tiesiog nebegamina seratonino. Kol nepriversi jų vėl gaminti (o to padaryti be medikamentinio įsikišimo neįmanoma), tol nepajėgsi kovot, tol norėsi sirgt anoreksija, tol NIEKAS nepasikeis. Būk gera, klausyk gydytojų.

  145. Sveiki, manau turiu lengva valgymo sutrikimą. Beveik visada skaičiuoju kalorijas, bijau priaugti svorio, o pavalgius graužiu save, kad valgiau. Ką reiktų daryti ?

    • Labas, manu jei imanoma turetum uzsirasyti i konsultacija VSC, gal cia ir nieko tokio, bet geriau uzsukti, negu laukti kol kas blogo nutiks :)

  146. Sveiki,
    galiu parekomenduoti ką skaityti, ypač jei angliškai skaitot:
    Teigiamos kūno sampratos kūrimo knyga, Thomas F. Cash
    Beautiful you, Rosie Molinary
    Health at every size, Linda Bacon
    Women afraid to eat, Frances M. Berg

  147. Sveiki, gal galėtumėte rekomenduoti psichoterapiautą ar psichiatrą? Nes šiuo metu, manau, kad depresija yra pirmoji liga, o bulimija – šalutinė.
    P.S. Gal žinote ar gyd. Laurynas Bukelskis dirba privačiai?

  148. Sveiki, per 4 ar 5 mėnesius numečiau daugiau negu 20kg svorio ir man dingo mėnesinės, ir jų nėra jau apie 6 mėnesius, ar tai gali būt susiję su nukritusiu svoriu?

  149. Labas, gal galit parekomenduoti privačių psichoterapiautų ar psichiatrų Vilniuje, kurie turėtų patirties su VS?

  150. Dar norejau pasiteirauti, ar uztektu dvieju savaiciu gydymo ir paskui pagal sudaryta plana gydytis namie?

  151. Sveiki, sirgau nervine anoreksija, todel maždaug pries pora menesiu pradejau normaliai maitintis, pamažu didinau porcijas ir t.t. tačiau nuo rugpjūčio 15d. norėdama greitai prisiaugint bent pora kg suvartojau daugiau kaloriju nei įprastai ir prie valgiarascio pridėjau po kelias bandeles į dieną. Dabar kai jau pasiekiau ko noriu, atsisakysiu bandelių ir sumažinsiu kalorijų kiekį, tačiau norėjau paklaust ar po šios ligos pradėjus normaliai maitintis, kaip iki jos, svoris neataugs dvigubai? Ar ta ”bandelių dieta” nepaspartins staigaus svorio augimo? Dabar aš jų vėl atsisakysiu, maitinsiuos sveikai ir pagal poreikį. Mano medžiagų apykaita greita, gimineje taip pat nėra žmonių kurie turėtų antsvorio, tiesiog mane gasdina kalbos, kad svoris sugrįš dvigubai.. O gal ta ”bandelių dieta” buvo nedidelis nuklydimas? Labai bijau dvigubo svorio ataugimo…

    • Jei nesuvalgysi 100bandeliu per diena, tikrai neturetu svoris tapt dvibugas, jei valgai normalu kieki maisto, pats organizmas turetu sustot ties normaliu svoriu ir laikytis, nebent del buvusiu dietu ir nevalgymo keli kg gali atsirasti papildomi, nes organizmas is baimes vel ju netekti pasiliks atsargai, bet laikui begant viskas susitvarkys :) Tik nebijok

  152. Sveiki, sirgau nervine anoreksija. Maždaug gal prieš pusantro mėnesio pradėjau didint porcijas ir t.t. Tačiau pastarasias tris savaites viska tiesiog ryju ir dabar supratau, kad dariau didžiule klaida. Dabar bijau, kad svoris staigiai šoks aukstyn ir priaugs greitai.. Ką man daryt? Ar pradėt normaliai valgyt ir pamirst anoreksija ir tuos persivalgymo priepuolius, ar vel pradet laikytis dietos, kad skrandis susitrauktu?

  153. Sveiki, sirgau anoreksija, tačiau man pavyko iš to išlipt. Praėjo gal pusantro mėnesio, kai viska tiesiog ryjau ir laaaaaaaabai daug ir ataugau gal maždaug 3 kg (tai buvo drastiskos priemones, nes man žut būt reikejo tų kelių kg). Dabar sumaniau grist i normalu valgyma, neryt, valgyt tiek kiek skrandis reikalauja, bet baisu, kad po tokio ryjimo svoris kas menesi priaugines po 3-4kg nors is nebevalgysiu miltiniu patiekalu, visokiu bandeliu, picu ir t.t… Mastau vel pradet kūdintis, nes po tokio menesio visko ryjimo, baisu, kad svoris ataugs su kaupu, o aš nenoriu svert tiek, kiek sveriau pries liga.. Taigi, nežinau ka man daryt.. Svėriau 41, dabar sveriu 43, o svert buvusiu 58 aš nenoriu, 53-54 butu pats tas. Taciau labai bijau, kad po to mėnesio visko is eiles ryjimo, man tie 58 ataugs greitai ir dar su kaupu.. pAdėkit, nežinau kaip elgtis…..

    • Neturi atsisakyti miltiniu patiekalu, ar bandeliu, tiesiog matinkis pagal planeli, normaliai kiekiais. Svoris neuzaugs virs normos ribu, jei tiesiog normaliai maitinsies

  154. Laba diena.
    Noriu paprasyti patarimo.
    Niekada nebuvau stora, bet nusprendziau siek tiek suliekneti. taip is 56 kg sumazejo iki 47 (ugis 162, 17 m). Tuomet skaiciavau kalorijas, taciau valgiau visaverti maista, leisdavau ir saldumyna pvz keleta sausainuku ar saldainiu. taciau kai nuejau pas gydytoja sveikatos pazymos ji labai isbare ir nusprendziau kad galbut mano svoris siek tiek per mazas (nors skaiciavau kmi ir buvo normalus) ir taip pamazu pamirsau skaiciavima nors is pradziu buvo labai sunku neskaiciuot. Bet grizau prie seni iprociu valgyt kai nera ka.veikt, esu viena. Atrodo privalgau bet valgau toliau ir normalu maista galeciau iskeisti i saldumynus. As puikiai suprantu kad tai negerai, bet neiseina to atsikratyti. Dabar priaugau ir sveriu tikriausiai apie 52, bet esu labai nepatenkinta savo apimtimis. Tiesa pasakius tai, kad buvau lieknesne nesuteike man laimes, bet jauciausi tikrai geriau, +labai megstu P. Koreja o ten visi labai liekni. Prasau padekit.
    p.s. mama visada rupinasi kad pavalgyciau bet daznai valgau nenoredama nes jau bunu privalgius slapta. Kai skaiciavau kcal buvau ismokus taip nedaryti, bet nebeiseina. Tik neduokit patarimo kad prasyciau tevu nes ir taip jie turi problemu tad jiems nesiruosiu sakyti.

    • Labas Monika, dazniausiai svetimu zmoniu patarimai pro viena ausi ieina pro kita iseina.. taip buvo ir mano atveju.. ju buvo daug ir ne vienas nepadejo.. BET PRASAU PASKAITYK MANO ISTORIJA IR PADARYK ISVADAS …turbut buvau sunkiausios stadijos bulimike.. i diena po kelis kartus prisivalgydavau, kad net susilenkti, sedeti budavo sunku todel visada issivemdavau, vartodavau vidurius laisvinancius vaistus, namuose visur budavo islapstyti kibirai su isvemtu turiniu, mano beda pastebejo tevai, daugelis giminaiciu ir pan.. reikejo gydytis bet as to sau nepripazinau ir toliau sekmingai atlikinejau tuos siaubingus ritualus. Isleisdavau simtus litu per menesi vien ant maisto, gyvenimas buvo kankyne, zinojau kad tai viskas priklauso nuo manes nuo mano psichikos, visos problemos yra galvoje. Tokioj rutinoj gyvenau apie 2 meetus ( o dieve net nepajutau kaip tas laikas greitai bego) ir tada artejo 20 gimtadienis, didysis luzis, galbut vienintelis atsispyrimas nuo tos sunkios ligos, galvojau dabar arba niekad, paskutinis apsiedimas ir issivemimas, paskutines tabletes pries gimtadieni isvakarese.. ir kita diena net nekilo mintis elgtis taip kaip elgiausi pastaruosius du metus, mano psichologinis nusiteikimas buvo stipresnis uz nervine bulimija. Is tikruju as dar ne pati nemoku paaiskinti kas man ivyko, tarsi prabudimas is kosmaro.
      PATARIMAS
      nesusikoncentruok i maista, pasistenk demesi nukreipti idomesne veikla (ir nesakyk, kad neina, as taip pat megdavau taip sakyti, o is tikruju viskas imanoma)
      stenkis kuo daugiau buti su draugais, jei kur tave kviecia butinai lek, dalyvauk nesedek namie (nezinau ar tavo atveju taip yra, bet mano atveju as draugus iskeidavau i ramius vakarus namuose su maistu ir kibiru, p.s. dabar ne i tema, del sios ligos buvau metus net studijas)

      as tau dabar galiu patarineti, bet kas isto ..? kol nepakeisi savo poziurio mastymo tol niekas nepasikeis :)
      SEKMES mergyt, jei ka rasyk

  155. sveiki, neramina mano sunaus (tuoj jam sukaks 7 metai) mityba. Iki kokiu 3 metuku valge, mano manymu, normaliai (raciona sudare maistas, budingas tam amziui: ir pienas, ir kose, ir zuvis, ir mesa, vaisiai, darzoves ir kt.). Paskui, net neatsimenu nuo kurio momento, racionas pradejo saiureti. Ir taip, gal nuo 4 metu nustojo valgyti mesa, zuvi (kategoriskai atsisako net paragauti, o jei ir pabando – ziaugcioja). Galiu pasakyti, kad valgo koses (kas dar neblogai), pieniska sriuba, kai kurias darzoves ir bulves, geria piena. Darzelyje, jei nera siu patiekalu, buna nevalges, tiksliau valgo duona ir geria kompota, jei yra bulviu kose- suvalgo. Namie parejes valgyti nori, taciau matau, kad nepasisotina, tuomet ,,kemsa,, batona ir kitus dalykus. Praso manes valgyti, o as neturiu ka pasiulyti, nes nieko nemegsta (iskyrus bulves, makaronus ir pan.)Taip pat maitinasi ir namie, nieko nenori net ragauti, o, jei ka anksciau ir valge, dabar jau nebemegsta, labai jautrus kvapams, daug kas jam smirda. Kreipiausi ne karta siuo klausimu i pediatre, buvome ir pas pschologus tuo klausimu (kai jam buvo 4-5 metai). Specialistai pakomentavo, kad jis dar nepriskiriamas prie vaiku, turinciu mitybos sutrikimu (valgo koses, kai kurias sriubas, darzoves – tai jau neblogai), patare nesureiksminti pacio mitybos proceso. Tarsi taip ir elgiuosi, taciau seimoje gaminu maista vis tiek toki, kuri zinau, kad jis valgys (be jo seimoje dar 2 vaikai),arba skirtingus patiekalus, taciau finale liekame prie virtu bulviu. sakyciau, gal ir isaugs, gal ir praeis, bet, kai vaikas taip maitinasi jau ne vienerius, o kokius 3 metus, man nera visai ramu. Galvoju, kad auganciam organizmui reikia pilnavercio maisto, o koks pilnavertiskumas ir bulviu ir blynu?
    prasyciau patarimo, visu pirma, gal as isties perdedu, ir cia normalu? kaip galeciau toliau elgtis (nei graziuoju, nei pyktuoju, nei skatinamieji prizai ar sypseneles ir visokie kiti skatinimo dalykeliai nepadeda)?

    dekoju

    • Galbut Jums reiktu i konsultacija VSC, tada tikri specelistai pasakytu kas kaip :) asmenu iki 18metu neguldo, bet konsultuoja.

  156. sveiki, sirgdama nervine anoreksija sveriau 41 ir man būtinai reikejo greit priaugt svorio, todel valgiau labai daug ir per du men priaugau 4 kg. Bet as negaliu žiūrėt į savo lašiniuotą pilva (kai sveriau 41 ant jo nebuvo jokiu riebaliuko, atrodė tobulai), man vis atrodo, kad storeju ne menesiais ir dienom.. Aš bijau, kad nei ka valgysiu daug mažiau nei per ta drastiska laikotarpo svoris nenustos augti.. Ka man daryti?? Nekenciu saves, nes atrodau sau stora, o ypac riebalai ant pilvo.. PAstoviai verkiu, nieko nebenoriu, nebematau gyvenimo džiaugsmo.. Tik riebalus ant pilvo..

    • Sveika,
      visų pirma tavo vardas skamba gąsdinančiai liūdnai. Spėju, kad taip apie save ir galvoji, kaip pasivadinai.
      Kodėl nori atrodyti tobulai?
      Kas tau pasakė, kad kūno riebalai yra blogai?
      Manai, kad tik liekni žmonės turi teisę džiaugtis gyvenimu?
      Manai, kad tai gyvenimas – nuolat galvoti, ką valgai, kiek kalorijų suvalgei, svertis kasdien, kai tavo nuotaika ir savijauta priklauso nuo svarstyklių parodyto skaičiaus?
      Pabandyk atsakyti sau i tuos klausimus, pagalvok rimtai.
      Gal padėtų ir pasveikusių nuo anoreksijos knygos ir liudijimai.

  157. Sveiki, noriu papasakoti savo istorija ir paprasyti patarimu ir paskatinimo. Nenoriu labai issiplesti tai trumpai: storule(normalus maitinimasis)-normali(artejanti anoreksija su neryskais bulimijos priemoliais)-labai graziai kuda(anoreksija)- staigiai pasidariusi storule (bulimija kaip reikiant)-normali (sviesa tunelio gale be VS)- storule (nervine bulimija). Taigi lankausi pas psichologe (tiesa buvau jau pakankamai senai, bet vel uzsirasiau) nesenai buvau vsc, gavau mitybos plana, pirmomis dienomis valgiau maziau negu ten nurodyta (nes kaiptik buvau pradejus mesti svori ir bijojau kad jis uzaugs). Taigi po apsilankymo vsc pradejau valgyti iki 1500 kaloriju per diena (zinau , kad nereiktu skaiciuoti, bet negaliu..) Svoris po nedaug bet pradejo augti (nes pries tai suvalgydavau po 500 kal.) tai mane privede prie depresijos ir kaiptik siandien labai skausmingai paslydau i bulimijos liuna… dar tik rytas, bet nebegaliu siandien daugiau valgyti… Man baisu kad dar labiau istoresiu.. bet plane parasyta kad prisivalgius vistiek reikia valgyti kitus maistus ir neleisti kunui badauti.. Mane tai varo i depresija.. Nezinau ka daryti.. Zmones kurie nera susidure su tuo asmeniskai turbut niekada musu nesupras.. Tai ne tik norejimas buti lieknai, tai laimes is tiesu nesuteikia (gal mum tik taip atrodo) , tai kurkas daugiau… As labai noriu pasveikti, bet tai varsosi su noru numesti svori ir as jauciu kad as viena nesustvarkysiu, o kai kam nors issipasakoju niekas man nepadeda. zodiai “viskas bus gerai” arba “numesi tu ta svori” man isvis nepadeda.. Taigi sedziu su slysksciais 60 kg (168 cm) ir negaliu paziureti i veidrodi nesusigadinus nuotaikos.. svajoju vel sverti 48… bet taipat noriu vel susirgti menesinemis ir buti normalia.. bet ko as noriu labaiu???

    • Manau, kad labiau nori būt sveika… Iš tiesų mano situacija šiek tiek panaši į Tavają… Aš irgi negaliu nustoti skaičiuoti kcal… yra ir daugiau problemų, bet tiesiog nesinori plačiai išsiplėsti čia… Valgau ne iš noro, tai tampa malonumu… Ir pagrindine veikla gyvenime… Bijau įklimpti dar giliau… Noriu su kuo nors apie tai pasikalbėti, tuo, kas išgyveno tą patį ar kažką panašaus… Draugai, šeima supranta ir palaiko… Bet jie to neišgyveno… Noriu vėl džiaugtis gyvenimu ir nusispjauti į maistą… Kiekvieną savaitę jaučiuos pastorėjus, nors aplinkiniai taip nemano… Nežinau ką daryti… Kartais tiesiog nebeturiu vilties su tuo kovoti… O kartais būnu pilna entuziazmo pradėti naują gyvenimo etapą…

  158. Sirgau nervine anoreksija.. Na dabar per kelis mėn jau priaugau 3kg ir nebesveriu 40 (ūgis 169) bet bjauriausia tame, kad lašiniuko užsidėjo tik ant pilvo, o kojos ypač šlaunys dar vis liko plonos.. Man labai baisu, kad visi lašinukai užsidės ant pilvo, o ant kojų ne… Po kiek maždaug laiko pradės skirstytis svoris? Ar taip ir turi būt, kad pirma užsideda ant pilvo, o tik po to ant kojų? Mama mane tikina, jog dar per mažai užsidėjo ant pilvo, kad pradėtų skirstytis, bet aš kasdien verkiu, nes matau truputį lašinuko aplink bambą ir pilvo apacioje, kurio aš visiskai nenoriu..

    • Jei tik nenuklysi nuo sveikimo kelio tikrai pasiskirstys, asmeniskai man prireike apie 6 men, bet nei sportavau nei ka, viskas is pilvo suvaiksciojo ir ikojas ir rankas ir krutine ir visur kur reikia ;) pradzioj atrodziau kaip balionelis, o paskui, kaip moteris ;) tai normalu, moterims naturaliai pirmiausia svoris auga pilvo srityje vien del to, kad ten yra gimda ;)

  159. Dėl nervines anoreksijos man dingo mėnesinės.. dabar priaugau truputį svorio, bet jų dar nėra.. Ar tai reiškia, kad dar per mažai svorio? Ar jos atsiras, kai priaugsiu pakankamai?

  160. Sveiki, turiu isisaknijusia problema – valgymo sutrikima, zinau, kad daugiau neturiu jegu kovot viena, reika pagalbos. Tik beda,kad as gyvenu uzsienyje i Lietuva grisiu svenciu metu, porai savaiciu, ar butu imanoma registracija e-mailu siuo laikotarpiu?

  161. Sveiki. Kaip nustoti skaičiuoti kalorijas? Matau produktą ar patiekalą ir galvoje sukasi skaičiukai.. O kartais valgau, nes žinau, kad ”turiu laisvų kcal”, o ne todėl, kad jaučiuosi alkana…

    • Kai man lįsdavo mintys apie kalorijas, aš jas tiesiog… Blokuodavau. Pamatau bekylančius skaičiukus, ir pradedu priverstinai galvot apie kažką kita: niūniuoti sau dainas, deklamuoti eilėraščius, prisimint dienos darbus, skaičiuoti medžius. Po kurio laiko tas įprotis tiesiog dingo, ir dabar laaaabai retai tokios mintys bekyla – o su jomis būtent taip ir susidoroju

  162. Sveiki,
    Sergu nervine bulimija jau 5 metai. Bijau, kad sios baisios ligos neatsikratysiu visa savo gyvenima.. Ar gydymasis valgymo sutrikimu centre padetu? Kuriam laikui reiketu ten gultis? Vaiksciojau pas psichologe, geriau vaistus, niekas nepadejo.. Darosi baisu, nes to pasekme yra: sirdies permusimai, baisi oda ir plaukai, visada silpna, nesinori su niekuo bendrauti ir t.t.
    Padekite

    • Nežinau ar labai padės mano patarimas.. Bet susirask bendraminčių, tą patį ar panašų dalyką išgyvenančių :) Galbūt kalbėjimasis ir išsipasakojimas jiems, susitikimai su jais motyvuos ir padės… Man kartais būna panašiai… Ir kartais tiesiog nustoju su savimi kovoti ir einu valgyti ir su niekuo nebendrauti… Bet paskui tuo tikrai nesidžiaugiu… Tikrai padėtų jei rastum gyvenimo ugnelę :) Sėkmės Tau! O jei norėsi – parašyk man, visada išklausysiu, gal pasidarys lengviau ;)

    • Jei noresi sveikti, gulimas i skyriu bus tik i nauda, o guldo tai kiekviena skirtingam laikui, individualiai

  163. Gabi, valgyk, kazkieno pagaminta patiekala, o ne gryna produkta is pakuotes. Dekis maista i kitokia lekste, nei esi ipratusi…nezinosi kiek ten telpa.
    Kristina, bet kokia nauja pagalba-nauja viltis, nauja motyvacija :)

    • Mona – ačiū už patarimus :) Labai sunku man valgyti patiekalus, nes dažniausiai mėgaujuos maistu ir valgau tai, kas man skanu… Bet kai pavyksta valgyti patiekalus, matau šviesą tunelio gale. Būtinai pabandysiu valgyti iš kitų indų :)

      • zinau, kad tai sunku….bet jei yra galimybe valgyk viesose vietose, kur porcija yra porcija :) na arba ziurek kiek aplinkiniai valgo arba prisimink senus laikus:))) beje, susidaryk plana, ka valgysi- turi suprasti, kad noredama sveikti, privalai kiekviena diena bent zingsneliu arteti prie tikslo- pradzioje gal tikslas 3 pagr valgymai, velaiu pridek ir uzkandzius, pridek vengiamus produktus- tarkim per savaite pabandyk viena karta suvalgyti sau “draudziamo produkto”-tiesiog nuspresk kada ir valgyk :D galeciau dar daugiau patarimu rasyti, bet trbut ir pati nemazai patirties turi :)

  164. Sveiki. Senokai čia besilankiau. Nežinau kaip ir kam išvis nusprendžiau čia pasisakyti. Sergu pastoviu persivalgymu, kuris pasikartoja kokius 3-4 kartus į savaitę. Kartais ir mažiau, nes dabar turiu darbą ir daugiau laiko praleidžiu su vaikinu, o ir gretimame kambaryje gyvena kita panelė, kuriai nuomoju kambarį. Bet, vos likusi viena, kemšu į save viską, kas papuola po ranka. Kartais, besiruošiat iš darbo, jau planuoju, ką pirksiu artimiausioje parduotuvėje ir slapčia tikiuosi, kad nebus mano butiokės. Nors, kartais ir ji yra namie, aš užsidarau duris ir atsiriboju valgydama ir žiūrėdama serialą. Paslapčia šlykščiuosi savimi, bet sustoti negaliu. Atrodo, jau tikrai gana to, ką suėdžiau (tikrąja to žodžio prasme), bet vis kemšu, kol darosi sunku kvėpuoti. Prie kitų žmonių aš vaidinu, kad valgau tiek pat, kiek ir jie (kas man atrodo juokingai maži kiekiai). Tada valgau lėtai ir bendraudama su aplinka. Ir vis bijau momento, kai pasiliksiu viena. Kai būnu viena, dar, nebaigus pirmojo patiekalo, jau galvoju, ką valgysiu toliau. Po persivalgymo dažniausiai seka poros dienų badavimas ir tada vėl viskas iš naujo. Žinoma, dabar ėmiau stengtis valgyti įvairesnį maistą (vaikinas labai palaiko), kartu su juo einame į kavines, picerijas, ar nusiperkame kokį skanumyną. Jis sako, kad man nereikia mažinti svorio, kad atims svarstykles ir kad aš jam graži. Tas tikrai mane džiugina. Tačiau kaip atsikratyti to niekšelio, kuris sėdi mano pasąmonėje kartodamas, kad man reikia sulieknėti? Arba kaip bent jau jį apraminti? Dar vienas dalykas, dėl kurio labai džiaugiuosi, kad jau senokai pradėjo atsirasti natūralios mėnesinės. Tas mane begalo džiugina. Tai tiek. Jei kyla kokių minčių, maloniai laukčiau Jūsų pasisakymų..:)

    • O jei nebadautum, o kasdiena maitintumeisi normaliai ar paskui ir noretum persivalgyti, pamegink, aisku pradzioje bus sunku, bet laikui begant manau priprastum :) ir tie juokingai mazi kiekiai galbut taptu normaliais :) nes ju gautum reguleriai

  165. sveiki, mane aplankė smalsumas. ar pavyzdžiui, anoreksija sergantis žmogus būtinai turi skaičiuoti kalorijas? klausiu, nes vienu momentu turėjau įtarimą, kad sergu anoreksija. galbūt ne ta riba kai dingsta mėnesinės ir visi kiti blogumai prasideda, tačiau jau mano kaulų vis daugiau matosi. apie sutrikimą ir jo gydymą žinau nemažai, pati studijuoju psichologiją. problema ta, kad jei ir žinau tikrai nenorėčiau keistis. iš ko nusprendžiau, kad gali būti įtarimas? tai vis dažnesni žmonių komentarai, kad ir pirmą kart sutiktų žmonių jog esu labai plona. taip pat artimieji vis tai primena. draugas vis bando įsiūlyti valgyti ir parodyti, kad esu plona. aš matau, kad plona, bet tai mane tik dar labiau skatina tokia išlikti. valgymas tikrai nėra mano pomėgis. mėgstu skaniai valgyti, tačiau mano valia yra didesnė atsisakyti maisto. tiesa pradėjau valgyti tada kai būnu su žmonėmis, kurie nori jog valgyčiau, o kai būnu viena tai retai gaminuosi valgyti ar valgau. nebent tikrai būna didelis alkis, tačiau išmokau ir jį ignoruoti. rašydama suvokiu, kad tai tikrai nėra sveiko žmogaus pasakojimas. juolabiau, kad pavalgiusi kaltinu save kad valgiau ir ne duok Dieve užčiuopsiu bent mažą kiekį lašinuko ant savęs (oda), tai jau bus tragedija. kodėl manau kad man nėra sutrikimas? nes dažnai būna dienų kai tiesiog pavalgau ir jokios minties kad kažkas negerai. tiesa, ne visada privalgau iki pilnumo, stengiuosi kuo mažiau. valgau du kartus į dieną. būtinai valgau pusryčius, be jų neįsivaizduoju dienos. buvau sugalvojusi keistis, valgyti normaliai, bet suvokiau,kad tai sugalvojau ne aš, o aplinkinių pasakymai ir pasikapsčiusi savyje supratau, kad aš visiškai nenoriu keistis… rašau nerišliai, bet lygiai taip ir jaučiuosi: dviprasmiškai, suvokiu, kad elgiuosi negerai, tačiau ir keistis nenoriu. turbūt problema ta kad viskas tęsiasis, nes visada turėjau bent vieną draugę, kuri irgi nevalgydavo kaip ir aš.. nežinau kodėl klausiu, bet turbūt norėčiau nuomonės iš šalies, nes kam papasakoju, tai visi pasako,kad negerai ir viskas tuo baigiasi. tai dabar šios temos vengiu.

  166. Sveikos, gal galėsite man patarti. Sirgau nervine anoreksija, bet pavyko pačiai išsikapstyt. Svėriau 40 (ūgis 169). Jau nuo rugpjūčio 15 d. savęs neberiboju, leidžiu sau ir bandelių ir saldumynų ir priaugau gal 3 kg. Suprantu, tai yra gana gerai, bet bėda ta, kad aš suprantu, kad man reikia priaugt svorio, bet kai pamatau, kad padidėjo pilvas ar pajaučiu lašinuko ant jo, aš vėl pradedu mažint porcijas ir ”mest pilva”. Gal galit patart, kaip man nustot pastoviai žiūrėt į pilvą, liest jį ir tikrint ar neužsidėjo lašinukų? Kojos plonos, tarpas tarp šlaunų, rankos plonos, vien dėl jų man reiktų priaugt dar svorio, bet kai pamatau, kad truputį pastorėjo pilvas (nors mama sako, kad tai tik ”skūra”), aš vėl pradedu mest svorį.. Ir visos bėdos dėl pilvo.. Dabar baisu, ateis Kalėdos, o aš turėsiu sedėt ir save ribot, beveik nieko nevalgyt, kad neužsiauginčiau pilvo.. Kaip man atprast galvot apie jį?

    • Galvok apie jį su meile… Misija impossible? Suprantama…. Bet įvykdoma, aišku ne per vieną dieną.
      Kas padėtų? Gal knygos apie teigiamą kūno suvokimą? Būtų vienas iš variantų.
      Health at every size
      Read my hips
      Beautiful you
      ir pan.

      • Labiausiai neramu, kad ateis Kalėdos, visi mėgausis maistu, švęs, o aš turėsiu sedėt ir nesileist prie įvairių skanumynų , saldumynų vien dėl pilvo..

      • Kartais ir dabar norisi kokios bandelės, ar kokio labai skanaus saldumyno,tačiau tą norą stabdo mintys apie pilvo riebaliukus… Suprantu, galėčiau saves neribot, nes kolkas sveriu 44 (ūgis 169), bet riboju vien dėl pilvo.. O kaip jau sakiau, labiausiai liūdna dėl kalėdų, kai visi valgys skanumynus, tortus, saldumynus, o aš turėsiu sedėt ir varvint seilę..

  167. Leisk sau visko po truputį. Gali būti, kad pirmi žingsniai bus netobuli ir neatsilaikysi, persivalgysi, ar jausi kaltę dėl kūno. Bet pamažu reikia valgyti visko, tik per tai ateina laisvė – valgyti ką nori ir kada nori, ir džiaugtis kaip ir kiti žmones maistu ir bendravimu. Svarbiausia šiame kelyje – pamilti save ir su pilvuku ir su viskuo.
    Kita vertus, jei ir toliau save ribosi, medžiagų apykaita dar sulėtės, kūnas vien todėl kaupia riebalų atsargas, nes yra įjungtas “bado” režimas. Kai jam duosi visko, po kurio laiko (man pradėjo viskas taisytis kažkur po 6 mėn.) jis apsipras, kad nereikia kaupti, ir kūno riebaliukų bus tik tiek kiek reikia fiziologiškai.
    Gražių švenčių ir linkiu pamažu susidraugauti su kūnu ir maistu :)

  168. Laba diena. Rašau jums norėdama pasiteirauti apie gydymosi sąlygas gyvenant ne Vilniuje.
    Aš gyvenu Mažeikiuose ir galimybės važinėtis i Vilnių neturiu. Gal galite apibūdinti kaip vyksta gydymas? Gal apgyvendinate Valgymo sutrikimų centre, ar kur kitur? Ar patiems reikia susirasti kur gyventi? Kiek laiko trunka gydymas? Ir kiek kainuotų gydymas jeigu neturėčiau soc. draudimo?
    Valgymo sutrikimu sergu jau 4 metus (nuo 21 metų). Kasdien darosi vis sunkiau… Visada turėdavau daug draugų, būdavau aktyvi, o dabar dienų dienomis sėdžiu namuose, verkiu, planuoju kaip mesiu svorį, kokios dietos laikysiuosi. Nebegaliu dirbti, visos mano mintys apie svorio metimą, nebegaliu susikaupti, nebeturiu draugų, išsiskyriau su vyru. Likau viena :( Labai sunku, nes niekas nežino, kad aš sergu. Pasakiau tik savo draugui, bet jis nesupranta ligos rimtumo ir i viską pro pirštus žiūri. Tėvai manęs nesuprastu, tik smerktų. nebežinau ką daryti. Atrodo oro trūksta, ašaros pačios rieda. Kasdien persivalgau didžiulėmis porcijomis, valgau viska iš eilės ir negaliu sustoti net tada kai mane pykina. Nejaučiu sotumo, kas yra alkis taip pat nežinau, kaskart jaučiu tik nenumalšinamą norą valgyti. Kokius 3 metus vartoju laisvinamuosius, per savaite bent po 3 dienas tikrai vartoju, kartais ir po kelias savaites iš eilės, kad tik bent truputi mažiau užsiliktų maisto organizme. Bandžiau daug kartu vemti, bet nepavyksta…
    Turiu tikrai rimtą problemą ir ją suprantu. Be galo noriu pasveikti. Man nesvarbu kiek aš sversiu svarbiausia nebebūčiau priklausoma nuo maisto. Noriu susigrąžinti savo gyvenimą, šypseną, norą pabusti ryte. Dabar visokių minčių galvoje yra, net būna dienų kai galvoju kaip sau galą pasidaryti, kad tik nebereikėtų kentėti to ką aš kenčiu. Labai sunku, kad esu viena su savo problema ir niekas negali man padėti, o ir iš kurių labiausiai norėčiau supratimo ir pagalbos net nežino, nes nesuprastu manęs.
    Lauksiu Jūsų atsakymo.

    • Sveika gyva,
      nuoširdžiai tave užjaučiu…pati tam pragare buvau ir žinau ką tai reišia, bet kadangi tu esi motyvuota pasveikti, tai tikrai gali pasveikti ir vėl būti laiminga,tikrai :) Užsirašyk konsultacijai VSC, šiame puslapyje yra tel.nr. , tau ten patars tau tinkamiausia ir priimtiniausia gydymosi variantą. Jei neturi galimybės važinėti, gali gultis į ligoninę, ką ir patarčiau padaryti, nes greičiau atsistotum ant kojų, tad dėl gyvenamosios vietos nereikės sukti galvos. Gydymas priklauso nuo taves pačios ir ligos sunkumo, taviškė kaip matau įsisėnėjusi tad užtruks, bet nesijaudink ne 10 metų :) Dėl kainos nežinau, bet įtariu daug, tad bandyk susitvarkyti, kad galėtum gydytis nemokamai. Laikau kumčius už tave, nedelsk, kreipkis, nes verta, tu verta :)

    • Sveika, visu pirma turetum tiesiog nuvykti konsultacijai, tada ir pasakytu ar guldys, ar i dienos stac, reikes eiti ir tuo paciu viska papasakoja, gulejimo laikas individualus, sekmes :)

  169. Sveiki,
    Ilgą laiką turėjau antsvorio problemų, tačiau sportuojant pavyko numesti nuo 96 kg iki 60 kg. Dėl susiklosčiusių aplinkybių teko padaryti pertrauką sporte (laiko stoka ir pan.). Priaugau 3 kg. Atsirado baimė priaugti buvusį svorio, todėl pradėjau dirbtinai išvemti maistą. Tai tęsėsi apie porą metų. Nusprendžiau pamėginti atsikratyti šio įpročio. Vėl sportuoju (gal kiek perdaug net, 5-6 kart per savaitę; 1-2h), stengiuosi valgyti mažiau, bet dažniausiai nutinka, kad po visos savaitės susilaikymo (jokių saldumynų, miltinių, riebių patiekalų) dažniausia valgau daržoves, ryžius, avižines kruopas, kiaušinius, atėjus savaitgaliui susitinkame su draugais ir tarsi pamirštu visas savo pastangas maitintis teisingai prisivalgau nesveiko maisto, ne tik nesveiko maisto, bet tuo pačiu ir daug! Iš pradžių laikausi, bet raginimai paragauti to ar ano galiausiai suveikia. Poto bandau tą maistą išvemti, jaučiu neapykanta sau, kodėl negalėjau atsilaikyti ir tada nusprendžiu, kad kitą savaitę vėl turiu valgyti mažiau maisto.. Taip tęsiasi jau porą mėn. Savaitgaliai persivalgymai ir paprastų dienų pusbadis.
    Mėnesinės tapo nereguliarios. Nesinori, kad kiti apie tai sužinotų, todėl vengiu kreiptis pas gyd. Ar manote, kad galiu sau pati padėti? Ką galėtumėte patarti?
    Lauksiu Jūsų atsakymo.

    • Sveika gyva,
      kreipkis į VSC, ten gausi visą reikalingą pagalbą arba kreipkis į psichologą ir dietologą kurie specializuojasi valgymo sutrikimų srityje. Niekas nesužinos, kad kreipeisi, tai yra konfidianciali informacija, kuri yra prieinama tik gydytojui ir tau, jei kreipsies privačiai, ši informacija absoliučiai niekur nebus užfiksuota. Sau padėti gali tik tokiu būdu, tad drąsos priimti sprendimą, kuriuo džiaugsiesi visą likusį gyvenimą :)

    • Labas, visu pirma turi suprasti, kad jei reguleriai maitinsies (normaliais kiekiais) niekada nenututksi, tuo labiau, kad sportuoji, turi pamilti save, labai sunku paciai sau padeti, bet po truputeli imanoma, pamegink gauti valgymo planeli ir manau tikrai reik palaikancio zmogaus :)

  170. Po nervines anoreksijos per maždaug 4 mėn priaugau apie 4 kg ( ūgis 169, dabartinis svoris 44kg), bet mėnesinių vis nėra, beda tame, kad jaučiuos tikrai labai stora, nes jaučiu riebaliuku ant pilvo aplink bambą ir tai mane skatina vėl mest svori. Mama sako, kad man reiktų svert bent 48, tada jau būtų normaliau.. Ar ji teisi? Ar tai, kad dar nėra menesinių rodo, kad svorio per mažai? Ar man dar reikia priaugt svorio?

  171. Ar taip ir turi būt, kad svoris pirmiausia užsideda aplink bamba, o tik poto pradeda skirstytis? Ar man vertėtų nusiramint, nebeminkyt pilvo, nebežiūrėt jo riebalų ir būt ramiai, kad po kurio laiko viskas nuo pilvo pradės skirstytis? Prašau, atsakykit, labai reikalinga jusu pagalba :)

    • Labas, tikrai viskas issiskirstys, bet reiks palaukt, asmeniskai man tai truko puse metu, bet buvo verta laukti, nes buti sveikai yra daug geriau :) as priaugau apie 20kg ir kojos buvo kaip pagaliukai, o pilvas kaip nescios, bet dabar turiu normalia figura. Ir jei menesiniu nera, tai kazkin ar organizme riebalu pas Tave pakankamai ir pagal skaicius akivaizdu, kad svoris tikrai dar per mazas :)

  172. Sveiki. Sergu nervine bulimija jau kokius 7 metus. Ir galutinai apsisprendžiau,kad reikia gydytis. Tik turiu problema, gyvenu kitame mieste. Ar yra kažkokia galimybė gydytis be dieninio stacionaro ir gulėjimo?
    Iš anksto ačiū už atsakymą.

  173. Sveiki, esu studentė, sveiksnati nuo valgymo sutrikimų. Šiuo metu esu ganėtinai stabilioje stadijoje (paslydimų pasitaiko labai retai). Sveikimo kelionė man yra nepaprastai įdomi ir naudinga. Bulimija man leido atidžiau pažvelgti į savo vidų. Ji mane begalo daug ko išmokė. Visas savo įžvalgas, nuopuolius ir pakilimus rašysiu savo naujai sukurtame tinklaraštyje pavadinimu “Baimė ir Pyragai” http://laisvenuobulimijos.blogspot.com, tad jei ir tu sveikti nuo valgymo sutrikimo ar nori žengti pirmąjį žingsnį, siūlau užsukti į mano virtualų kampelį. Galbūt atrasi kažką sau artimo ir naudingo. O galbūt bus tiesiog įdomu paskaityti.
    Stiprybės Tau!!

    Meilė

  174. Sveiki!
    Noriu paprašyti pagalbos, nes mano draugė akivaizdžiai serga bulimija: ji pradėjo pavalgius išvemti maistą jau nuo 2013 metų Velykų ( neaišku, gal ir dar ankščiau ), kartais ir visai nevalgyti, jai dingo menesinės, prasidėjo dažni pilvo skausmai, numetė daug kilogramų( apie 10 ) ir jai 16 metų. Merginos mama kaip ir viska sužinojo ir nuvedė pas ginekologus, turėjo daug rimtų pokalbių, bet grynai dėl šitos ligos nesigydė. Ji kaip ir apstojo nuolat vėmti arba vemia labai slaptai. Juk žmogaus negali visada sukontroliuoti. Mano manymui, tai yra labai rimta ir manau, jog jei reikia rimtos pagalbos. Galite suteikti informacijos, ką reikia daryti, kur kreiptis, kaip ją prižiūrėti.

    • VSC nepilnameciu negydo, bet kiek zinau galima eiti i individualias konsultacijas pas psichoterapiautus

  175. Dze,
    Ryšys tarp svorio ir mėnesinių yra, tačiau ciklą įtakoja daug veiksnių. Tavo atveju, manau, kaltas svorio trūkumas. Kiek dar reikia priaugti spręsk pagal buvusį pastovų svorį, prieš VS. Riebaliukai kaupiasi visoms skirtingai, tačiau evoliucija lėmė , kad moterims riebaliukai linkę kauptis daugiau būtent toje vietoje. Viskas susitvarkys eigoje :)))

  176. Saule,
    Gydytis geriausia būtų būtent stacionare, ar dieniniame. Jei negali, tuomet reikalinga psichoterapeuto, dietologo konsultacijos :) Jei ketini pati sveikti – internetu pasieškok informacijos “self help course” :) Žinoma, skaityk knygas – brain over binge, kaip įveikti pastovų persivalgymą, intuityvus valgymas, 7 efektyvių paauglių įpročiai, goodbye ED hello me, life without ED, one life hope, mintys paklūsta protui…. susivesk raktažodžius – išmes autorius, nes aš iš galvos tik pavadinimus surašiau :)

  177. Egluže,
    Jei žmogus pats nenori sveikti, tai jokia kontrolė nepadės. Ji pati turi sau pripažinti, kad serga ir reikalingas gydymas. Susidėlioti minusus, kuriuos jai atnešė VS. Jei būklė sunki – planuokit stacionarą :/

  178. labas vakaras, aš sergu, tikrai sergu, išpradžių vemdavau, visa tai tęsiasi jau kokie 2 metai su pertraukom, , buvau susiėmus tačiau, dabar nebežinau kaip sustoti tai daryt, jei nevemiu, tai arba persivalgau arba visai nevalgau, , buvau pas mokyklos psichologę, kalbėjau su mama, ir nieko, apie ligą žino geriausia draugė, iš pradžių, padėdavo tiesiog pokalbiai su ją. dabar jau net ir tai nebepadeda… esu nelaiminga dėl tokio gyvenimo, pažiūrėti į veidrodį baisu… bet negaliu sau tiesiog pasakyti ne, jei ir pasakau, viskas atsimuša kaip į sieną. patarkite prašau man, kuo imtis, nes taip gyventi nebenoriu.

  179. Gal yra norinčių palaikyt viena kitą? Per sunku man vienai, manau dviese laikytis lengviau.
    Noriu, kad būtų bent vienas žmogus tiesingai suprantantis ir išvis žinantis apie mano problemą.
    Prašau, parašykit savo kontaktus.

    • Aš norėčiau, bet nenoriu čia viešinti savo emailo, būtų geriau, jei galėčiau pati kam nors parašyti. Sėdžiu gilioj duobėj, kitą savaitę po ilgos pertraukos pasiryžau nueiti pas VSC psichiatrę. Gal bus geriau. Nes rankos nekyla niekam jau…

    • Sveika,
      Ar noretum pasneketi? Puikiai suprantu, ka siuo metu isgyveni. Man ir paciai ne pro sali butu padiskuoti. :)
      Pagarbiai.

  180. Kamile, skyriuje- yra psichoterapijos uzsiemimai(grupiniai, individualus), dailes terapija, filmu terapija, susitikimai su dietologe, kuno vaizdo grupes, judesio terapija. mechaniskas valgymas pagal mitybos plana ir valandas, vaistu skyrimas, jei reikia.

  181. Darija, ieskok tau padedanciu budu. Man padeda tiesiog mechaniskas valgymas ir suplanuota veikla, skaitymas savipagalbos temomis. bandau vis naujus budus :)

  182. labas vakaras :) nusprendziau parasyt ir as. Jauciu, kad turiu ir as valgymo sutrikimu. Tiesa pasakius tycia to nedarau, man 27, ugis 167, o svoris, deja, tik 42kg. Niekada tycia nesilaikiau jokiu dietu, niekada nepergyvenau del savo svorio, tiesa jis iki 19m buvo pastovus 49kg ir mane tai tenkino, bet va po to jis tiesiog eme kristi, isbandziau daug dalyku, ir visokie maisto papildai skatinantys apetita, ir sportininku naudojamas proteinas, ir pavykdavo pasikelt svori 2-3kg, bet tik pasinervavus negaliu nei kasnio i burna paimt. Pykina, o jei dar ir verciu save valgyt, nes reikia, tai budavo,kad ir apsivemdavau. Svorio priaugt tikrai noriu, bet jau nebezinau ko griebtis, dar mane kamuoja dazni rytiniai pykinima, tokie kad po nubudimo praejus 10min tiesiog pradedu ziaugciot. As manau, kad viskas nuo nervu, tiesa praejusiais metais gavau antidepresantu kursa, svori buvau atsiauginus, buvau vel panasi i zmogu, ir i moteri, bet baigus gydyma jais, svoris tiesiog istirpo. Nejaugi vienintele likus iseitis turet normalu svori, tai nuolatinis antidepresantu vartojimas? Aciu uz atsakymus

  183. Sveikos merginos, gal yra norinciu Kaune susitikt, issikalbeti apie mus slegiancius valgymo sutrikimus? O gal siaip kas zino kur kokie vyksta neoficialus serganciuju susitikimai ? ( tik Kaunas)

      • Gal norėtum su manim susitikti?:) turiu tokią pačia problemą, su kurią noriu baigti :)

  184. NORIU NUOSIRDZIAI PADEKOTI uz sios svetaines ikurima. NEPAPRASTAI ACIU! Lietuvoje apie valgymo sutrikimus labai mazai kalbama. Gal del to , jog nepopuliaru arba mazai zinoma. Taip pat isskiriami tik pagrindiniai tokie kaip anoreksija ar bulimija, taciau yra kur kas daugiauiau. Cia merginos (manau ir vaikinai) gali rasti informacijos, pasidalinti patirtimi. Tikrai nuostabi ideja ikurti tokio pobudzio svetaine. Dar karta ACIU. Manau, tokie internet. puslapiai turetu tapti kasdienybe, nes mitybos sutrikimai tampa vis didesne problema Lietuvoje del globalizacijos ir visuomenes spaudimo. Laikykites mielieji ir sekmes jums sveikstant. :)

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s